XVI eilinis sekmadienis B 2021

Atokvėpio valandėlė beribio gailestingumo pagreičiui

Apaštalų išsiuntimas žvejoti sielų jiems buvo pirmas „saldus“ Dievo išganyme dalyvavimo potyris. Viskas vyko sklandžiai: žmonės išgirdo naują Žinią, atviromis širdimis priėmė ją, atsivertė, ir Jėzaus vardu mokiniai išvarė daug demonų. Misijai pasibaigus, jie iš džiaugsmo švytinčiomis akimis sugrįžo pas Mokytoją, nes darė tai, ko mokė Jis. Klusnumas Dievui – gražiausia protingo kūrinio būtį pašventinanti savybė.

Kristus žinojo, kad jų vargai bei persekiojimai, susiję su Evangelijos skelbimu juos lydės ateityje, kai Sekminių Dvasia jų charakteriui padės formuotis pagal Nukryžiuotojo paveikslą. Tada jie asmeniniais kentėjimais galės prisidėti prie Dievo Sūnaus atlikto Atpirkimo „išpuošimo“, nes kiekvienas su apaštalu Pauliumi galės sakyti: Savo kūne papildau, ko dar trūksta Kristaus vargams dėl Jo Kūno, kuris yra Bažnyčia.

Kai Jėzus jiems paliepė nuo žmonių sambrūzdžio atsiriboti, viską palikti ir eiti į atokią vietą truputį pailsėti, šį kartą nebuvo lemta taip įvykti. Nors jie išplaukė valtimi į negyvenamą vietą, į vienumą, aplinkiniai juos pastebėjo, leidosi įkandin jų, ir stebėtina, – iš visų miestų žmonės subėgo tenai pėsti ir net pralenkė mokinius. Kaip neapsakomai jie alko Dievo žodžių tiesos! Suprato, kad jų sielos be Kristaus visada panašės į dykvietes, nes nėra pasaulyje žmogaus, kuris vien savo pastangomis galėtų širdyje pasėti Išganymo grūdelį, pajėgų užauginti būsimosios Jeruzalės medį, kurio šakose net padangių sparnuočiai galėtų sukti lizdus.

Išlipęs į krantą, Jėzus pamatė didžiulę minią, ir Jam pagailo žmonių, nes jie buvo tarsi avys be piemens. Ir Jis pradėjo mokyti apie Dievo Karalystės dalykus (žr. Mk 6, 24). Taigi kartais poilsį tenka iškeisti į atliekamą gailestingumo darbą artimui, kai pagalba jam čia bei dabar yra svarbiau už viską. Vienas iš teologų apie tai šitaip rašė: „Poilsis yra Pažadėtoji žemė ir vaizduoja tai, ką Dievas tikrai pažadėjo: save patį. Tik Jame bus mūsų namai. Kitur visuomet esame tremtiniai, pabėgėliai ar keleiviai“.

Viena iš tinkamiausių poilsio formų – vienos veiklos pakeitimas kita, kuri padėtų dvasiškai ištirti savo siekius bei tikslus. Tada galėtume savęs paklausti: „Ar mano gyvenime yra darbo ir poilsio, maldos bei kitų užsiėmimų pusiausvyra? O gal nesirūpinu savo sveikata, nors žinau, kad ji – Dievo duotybė, už kurią teks duoti apyskaitą jos Davėjui?

Pasak katekizmo, „Dievas septintą dieną „sustojo ir ilsėjosi“ (Iš 31, 17), žmogus taip pat turi ilsėtis“… Kai pradedame jausti, kad mūsų sveikata ima silpnėti, dera prisiminti šv. Chosemarijos Eskrivos (Josemaria Escriva) žodžius: „Fizinis išsekimas. Esi… nusivaręs. Pailsėk. Nutrauk tą išorinę veiklą. Pasitark su gydytoju. Paklusk ir nusimesk visus rūpesčius. Greitai sugrįši prie įprasto gyvenimo ir pagerinsi, jei esi ištikimas, savo apaštalavimą“.

Kai Dievo akivaizdoje save ištyrę pripažįstame, kad sielai bei kūnui reikia poilsio, ir, laikydamiesi tiesos kelio, atsitraukiame nuo tų veiklų, kurios alina sveikatą, ne vien sau pagelbėsime, bet ir kitiems, nes tik dvasiškai bei fiziškai sustiprėję galėsime su giedra nuotaika tarnauti aplinkiniams.

Savo kasdieninėse maldose prisiminkime tuos pabėgėlius ir migrantus, ypač vaikus ir besilaukiančias kūdikių nėščias moteris, kurie iš Baltarusijos plūsta į Lietuvą. Tam tikra jų dalis lengvabūdiškai patikėję vertelgų pažadais, kad nuvykę svetur galės gyventi geriau, išpardavė viską, ką turėjo, išleido santaupas „laimės bilietui“, ir, atsidūrę mūsų krašte, pagaliau įsitikino, kad buvo suvedžioti bei apgauti…

Kai šiuo metu susiduriame su tam tikrais mus užklupusios stichinės kaitros sunkumais, kiek nepalyginamai daugiau bėdų mūsuose patiria ypač tie dvasiškai palūžę pabėgėliai, kurių svajonės sudužo, nes jie jau žino arba jaučia, kad privalės grįžti ten, iš kur atvyko, kur niekas jų nelaukia, kur nebebus net skurdžios, bet nuosavos pastogės, nes jos nebėra… Nors, ačiū Dievui, migrantais rūpinasi įvairių institucijų atstovai, savanoriai, bet nusivylusiems ar net prarandantiems norą gyventi reikia ne tik materialinės pagalbos, bet psichologinės ir ypač dvasinės…

Jėzau, suteik mums savo gailestingumo malonę, nes Tu tinkamiausiu būdu mums primeni, jog svetimo skausmo nebūna. Didis Dieve, ištiesk savo laiminančią ranką virš tų migrantų, kuriems labiausiai reikia kantrybės ir ramybės, kad dvasiškai nepalūžtų… Per įvairius pagalbininkus padėk jiems dvasia atsitiesti, Tave prisiminti ir maldoje tikros vilties Tavyje ieškoti…

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content