KRISTAUS GIMIMAS (KALĖDOS) C 2021

Šv. Kalėdos – žmogaus kilnumo sudievinimas

Šv. Jeronimas apie Viešpaties gimimą rašė: „Šiandien pasauliui patekėjo teisioji saulė, šiandien į amžių tamsą įžengė šviesa. Dievas tapo žmogumi, kad žmogus galėtų tapti Dievu. Šeimininkas panoro būti tarnu, kad tarnas galėtų tapti šeimininku. Dangaus Sutvėrėjas apsigyveno žemėje, kad žmogus, žemės gyventojas, galėtų pakilti į dangų“.

Begalinės Dievo meilės niekada nesutalpinsime įprastiniuose žmonių mąstymo rėmuose. Kad galėtume nors iš dalies suvokti Dievo meilės motyvą siųsti savo viengimį Sūnų ne mūsų pelnytai dėl nuodėmių nubausti, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas, turime atgimti iš aukštybės ir „iš Dvasios“ (Jn 3, 6). Dėl to Bažnyčia kvietė tikinčiuosius per Adventą ruoštis tinkamai sutikti Ateinantįjį, kad, dėkodami Tėvui už nepaprastą Sūnaus įsikūnijimo dovaną, dar giliau suvoktume, jog atiduoti Jėzų pasauliui (žr. Jn 3, 16) buvo tolygu atiduoti Jį mirčiai dėl mūsų išganymo.

Tik, Šventajai Dvasiai padedant, gebėsime į kasmet švenčiamą Kalėdų šventės esmę pažvelgti plačiuoju Viešpaties žvilgsniu. Kristaus gimimas – mūsų neblėstančio džiaugsmo Dieve augimo startas, kai tikėdami žinome, jog mūsų galutinį likimą nulems ne nuodėmė, o įvykdytas Atpirkimas ant Kryžiaus. Jei nebūtų Jo Apsireiškimo žemėje, nebūtume per Jį išgelbėti (žr. Jn 3, 17) ir negalėtume tikėjimo dėka save bei kitus išvysti danguje. Viskas yra kitaip. Didis Dievas į mus nuolat žvelgia per Jo Sūnaus pralieto Kraujo prizmę ir regi visus savo vaikus, kurie yra verti amžinosios laimės… Jau dabar „esame išgelbėti malone, (…) kad Dievas ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje“ (Ef 2, 7).

Svarbiausi žmonijos istoriją pakeitę įvykiai yra žmonėms nepavaldūs. Dievo Sūnaus įsikūnijimas, Jo prisikėlimas iš numirusių ir antrasis Jo atėjimas laikų pabaigoje yra tiesiogiai susiję ne tik su kiekvienu žemės gyventoju, bet ir su visais negalėjusiais gimti vaikeliais, kurių amžinoji dalia – visagalio Dievo artuma danguje. Dievas mus pašaukė į laikiną gyvenimą žemėje, mums dėl bejėgiškumo negalėjusius šio įvykio suprasti. Bet kitas gyvenimas priklausys nuo Jo gailestingumo ir nuo visų mūsų poelgių, liudijančių, ar iš tiesų daugiau gyvenome dėl Viešpaties garbės ar dėl asmeninės naudos…

Pažvelkime į anuomet Betliejaus apylinkėje piemenis, nakvojusius laukuose ir pakaitomis sergėjusius savo bandą. Ne Rašto mokytojams ar karaliaus Erodo bendrams pasirodė Viešpaties angelas, su didžiu džiaugsmu skelbdamas žinią, jog gimė Išganytojas, bet paprastiems ir neišdidiems avių ganytojams, kurie uoliai saugojo kaimenę, patirdami įvairių gyvenimo nepatogumų… Ar ne jie simbolizuoja Gerąjį Ganytoją, kurio balsą avys – ištikimi mokiniai – pažins, Juo pasitikės, Jį seks ir mylės? Argi galima į Jėzų mylinčiųjų sąrašą neįtraukti tų išminčių, kurie su dovanomis iš toli atvyko Kūdikio pagarbinti, ir ypač Mergelės Marijos bei šv. Juozapo, pirmųjų Dievo Sūnaus gimimo liudytojų? Tai – žmonės, kurių širdys atviros tiesos gėriui ir laisvės vėjui…

Viešpačiui mielesnis yra neprotaujantis gyvulėlis, buvęs tvarte šalia Gimusiojo, negu, pavyzdžiui, sveikos nuovokos netekęs Erodas, iš pavydo ir baimės sukurpęs niekšybės planą išžudyti Betliejaus kūdikius. Tik žmogus gali žemiau gyvulio nusiristi… Todėl Viešpats negalėjo gimti ištaiginguose rūmuose, kuriose tvyro nuodėmių tvaikas, aštresnis nei tvarte iš naminių gyvulių sklindantis kvapas…

Kai tik angelas baigė skelbti piemenims naujieną apie Kūdikį, jog jie Jį ras paguldytą ėdžiose, atsirado gausi dangaus kareivija, kuri garbino Dievą ir linkėjo ramybės Jo mylimiems žmonėms! Kas gali būti geriau per Kalėdas, už Dievo žodžio apmąstymą ir  atgimusį troškimą dar nuoširdžiau šlovinti Jėzų ir maldomis, ir gyvenimu? Tai – penas sielai, kad nepaliautume ją maitinti „tyru žodžio pienu, kad nuo jo augtumėte išgelbėjimui“ (1 Pt 2, 2) ir kitiems liudytumėte, jog iš tiesų Mokytojo žodžiai yra skirti žmonijos egzistavimo sudievinimui (plg. Jn 6, 63).

Ieškokime Dievo artumo, nes Jėzus gimė, kad mes kaskart atsinaujintume dvasia, mylėdami kitus, nes artimo meilė Jame uždengia mūsų nuodėmes (žr. 1 Pt 4, 8). Šv. Leonas Didysis rašė: „Prieš demono intrigas nėra nieko stipresnio, kaip meilės dosnumas, dėl kurio kiekviena nuodėmė arba nuvejama, arba nugalima“.

Kristus atėjo pas mus, kad, būdami su Juo, augtume ištikimybe Jam. Pasak šv. Jeronimo, „pamilkime kainą, už kurią esame atpirkti ir gerais bei teisiais darbais stenkimės būti jos verti, nes mus atpirko ir išlaisvino Viešpaties mirtis. (…) Džiaugsmingai švęskime Jo gimimo iškilmes, siekime, Jo padedami, taip elgtis, kad didžiulės geradarybės paruoštų mums ne teismą, bet dvasinį augimą, – nes vertas yra Tas, kuris sėdi šalia Tėvo“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content