Atrasti perlą savyje Ką matome, girdime ir protu priimame mums lengvai suprantamus dalykus, visuomet už jų glūdi gilesnė neregimoji tikrovė, kurią ne iš karto suvokiame… Pavyzdžiui, didžiulį ąžuolą išlaiko ne jo kamienas, bet nuo mūsų žvilgsnių po žeme pasislėpusios ir plačiai išsikerojusios tvirtos šaknys, kuriomis teka viso medžio gyvybingumą palaikantys syvai. Tikroji išmanaus telefono vertė
Ką bendra turi gėris ir blogis? Jėzus – dangaus pasiuntinys. Jis iš amžinos patirties geriau už mus visus žino, kad šis laikinasis gyvenimas pasaulyje nė iš tolo negali prilygti Dievo Karalystei, į kurią pateks visi, kas jos bus verti. Dievo Sūnus dėl to ir prisiėmė žmogaus prigimtį, kad solidarizuotųsi su žmonija, tapdamas kelrode žvaigžde į
Mūsų lemtis – įsišaknyti Jame Neilgai Jėzus dienos metu galėdavo pabūti vienas, nes Jo su galia skelbiamas Dievo žodis bei daromi stebuklingi ženklai, žmones traukė kaip bites prie pavasariu kvepiančių žiedų. Viešpats dar prieš ateidamas prie ežero žinojo, kad ne tik galės trumpą poilsio valandėlę grožėtis savo rankomis sukurtu tyvuliuojančiu vandens telkinio vaizdu, bet prie
Mažiau manęs – daugiau Jo manyje Jėzus šlovina Tėvą už dieviškus dalykus, kuriuos Jis apreiškia ne pasaulio išmintimi besivadovaujantiems apsukriems asmenims (Mt 11, 25), bet tiems, kurie, kaip šv. Jonas Krikštytojas, trokšta dėl Kristaus mažėti (Jn 3, 30). Mažėti – ne savo žmogišką orumą prarasti, bet atvirkščiai – siekti savo žmogiškumo sukilninimo aukštumų Dieve. Kas,
Nenumaldomas troškimas – vis labiau mylėti Jį Kas myli savo namiškius labiau už Jėzų, nesupranta, kad be Jo jų meilė yra niekas. Kas iš to, jei tėvai iš prigimtinės meilės vaikams, jei galėtų, net viso pasaulio gėrybes atiduotų, bet vis tiek nuo mirties jų nepajėgs išgelbėti ir Išganymo nesuteiks… Mylėti šeimyniškius labiau už Jėzų, –
Pasitikėjimas Dievu – mūsų gyvenimo credo Kai Jėzus drąsino apaštalus nebijoti žmonių (Mt 10, 26), kalbėjo apie neišvengiamus persekiojimus dėl Jo vardo (Mt 10, 22). Jokia baimė neturėtų sustabdyti Gerosios Naujienos skelbimo, nes pats Dievo Sūnus ją skelbė ir dėl jos įkūnijimo gyvybę paaukojo, kad ji taptų mūsų Išganymo duona. Jėzaus žodžiai apie būsimą atodangą,
„Atnašauju…“ Nors pasaulis skirtas žmogui, bet žmogaus gyvenimo tikslas – Dievas. Net gimtoji pirmųjų tėvų kaltė nepajėgė Dievo atskirti nuo mūsų, nors mes per ją šviesmečiais buvome nutolę nuo Jo. Kadangi Jo meilė mums apsireiškė aukščiausiu lygmeniu kaip Tėvo Sūnui (žr. Jn 17, 21 – 26), užuot, sulaukę skaudaus, bet teisingo sprendimo, Viešpats Jėzus padarė
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Švč. Trejybė pažįstama tik Ją mylint Kai prabylame apie visur Esantįjį, kurio buvimas amžinai tęsiasi trijų Asmenų – Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios -paslaptingiausios meilės bendrystėje, norisi, užuot apie Dievą kalbėjus, melsti Jo malonės, kad Jis mus nuolat skatintų Jam už viską dėkoti… Mūsų gyvenimo įprasminimas – tikėti bei mylėti Dievą, o tik paskui apie
Šventoji Dvasia yra viskas Sekminių įvykį lėmė Kristaus mokinių ilgesingas pažado laukimas, vieninga malda ir neužtarnauta dangaus Dovana. Niekas net negalėjo įsivaizduoti, jog Šventosios Dvasios nužengimas ant apaštalų bus palydėtas ir smarkaus vėjo ūžesio, simbolizuojančio naują Dievo kūrybos proveržį, siekiant mūsų išganymo pilnatvės, ir ugnies liepsnelių švytėjimo, kurios, besileidžiančios ant jų, reiškė ypatingą Globėjo artumą
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Mažiausiame iš mūsų gyvena Dangus Kaip laikų pilnatvės valandai išmušus, Kristus atėjo pas mus iš ten, kur geriau niekur nebūna, taip Jis turėjo sugrįžti namo, nes šis pasaulis, net ir norėdamas atsidėkoti už Atpirkimą, nebuvo pajėgus Jam pasiūlyti sosto, esančio Tėvo dešinėje. Nors, prieš žengdamas į Dangų, Jėzus daug kartų savo mokiniams kalbėjo apie Dievo
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) A 2020 Skaityti daugiau »
Su Jėzumi vienijimosi garantija Meilė – panašėjimas į tai, į ką nukreipiamas mūsų dėmesys ir širdis. Kristus sako, kad, kai krausite nenykstantį lobį danguje, ten bus ir jūsų širdis (žr. Lk 12, 33-34). Kaip galime siekti lobio, jo nepažindami ir netrokšdami? Taigi mūsų dvasinio ar materialaus turto ištakos slypi ten, kur pasireiškia širdies troškimai. Jei
Karantinas – naujo proveržio galimybė Tebūna drąsios jūsų širdys (plg. Jn 14, 1), tada neišsigąs jos neišvengiamų išbandymų, kurių ramus priėmimas ir kantrus ištvėrimas yra besąlygiškas Jėzumi pasitikėjimo įrodymas. Ne tuomet esame palaiminti, kai skylėtoje dvasinio drungnumo valtyje plaukiame pasroviui, perdėm pasikliaudami savimi, bet kai tarp Jo ir Dievo dedame lygybės ženklą ir sakome: „Viešpatie,
Su Motina Marija – pro Jėzaus vartus Kiekvienam skirta žengti pro tam tikrus penkerius vartus – Kūrėjo širdies, Jėzaus išganymo, savo motinos įsčių, mirties ir ateinančio gyvenimo. Pirmi treji nuo mūsų nepriklausė, bet kiti dveji netolimoje ateityje lems esminius mūsų egzistencijos virsmus. Kai Dievas iš nebūties per mūsų motinas mus pašaukė į buvimą, o Kristus
Kristus prisikėlė ne savo paties išganymui Praėjus dviem savaitėms po Šv. Velykų, vėl mintimis ir širdimi sugrįžtame į „tą pačią dieną“ (Lk 24, 13), kai Dievo Sūnus savo prisikėlimu iš numirusių įvykdė Atpirkimo darbą, milijonus kartų svarbesnį už visus praeinančius dalykus. Juk, vadovaujantis tikėjimu, ne tik Tėvo prikeltasis Kristus esti išaukštintas Jo dešinėje (žr. Ef
Pasirodymai – Prisikėlusiojo nemirtingumo įrodymai Kai Nukryžiuotasis mirė, į Jo mokinių širdis ir mintis buvo giliai įsiskverbusi merdėjimo scena, nustelbusi esminę žinią, bylojančią, jog Dievo Sūnus buvo kalbėjęs apie prisikėlimą iš numirusių, nes negalėjo kape supūti (žr. Apd 13, 35). Liūdesys dėl Mokytojo netekties tapo nuolatiniu jų palydovu, nes į viską buvo žiūrima pernelyg žmogiškai
II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) (Dievo Gailestingumo šventė) A 2020 Skaityti daugiau »
Šv. Velykos su ypatingu ženklu Didžiausia šventė kitokia – be eucharistinės procesijos bažnyčiose bei šventoriuose, ne tik garbinančios Prisikėlusįjį, bet ir vaizduojančios visų mūsų žemiškąjį keliavimą Dievo link. Ilgiau būdami savo namuose, suvokiame, kad vis tiek mūsų gyvenimo kelionė tęsiasi kiek kitu būdu… Kiekvienas turėsime susitikti su savo Kūrėju ir Atpirkėju. Šv. Velykos yra ir
Pasauliui susitraukiant, Kristus mūsų vis tebelaukia Pirmą kartą 2020 metų Didžioji Savaitė bei Velykos bus užantspauduotos beprecedenčiu tam tikros atskirties ženklu: Eucharistijos liturgija švenčiama be žmonių bažnyčiose ir nebus atgailaujančiųjų eilių prie klausyklų… Beje, per TV, internetą bei Marijos radiją tikintieji tiesiogiai dalyvauja šv. Mišių transliacijose, širdimi jungiasi su Dievu bei tarpusavyje, ir, trokšdami būti
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS A 2020 Skaityti daugiau »
Skylanti koronaviruso karūna Etimologinė lotyniško žodžio „corona“ prasmė – vainikas, kuris turi atitikmenį – karūna. Taigi koronavirusą tarsi puošia pergalių karūna. Bet neilgai… Nors mūsuose Covid-19 dar vis „plaukia“ ant besididžiuojančios savimi plėtimosi bangos, bet jo fiasko saulėtekis artėja, nes kas turi pradžią, neišvengs ir pabaigos. Koronaviruso augimo mastai dabar grynai priklauso nuo mūsų disciplinuoto
Atsimainymas Kristuje – ištikimybės įprasminimas Po šešių dienų Jėzus su artimiausiais savo mokiniais Petru, Jokūbu ir Jonu įkopė į aukštą kalną, kad nuo jo viršūnės antgamtiniai Atsimainančiojo spinduliai ne tik persmelktų trijų apaštalų širdis, bet ir viltingai apšviestų kiekvieną šalia besistiebiantį aukštyn augalėlį, simbolizuojantį florą bei fauną – visą kūriniją, kuriai, laiko pilnatvei atėjus, yra
Grįžti prie šaltinio Jėzaus liepimas mylėti ne tik artimą, bet ir priešus (Mt 5, 44) – kvietimas visuotine Jo meile apjuosti visą gimtosios nuodėmės sužeistą pasaulį. Neįmanoma keisti save ir leisti per savo gyvenimo būdą Dievo malonei prisiliesti prie aplinkinių širdžių, jei mūsų širdyse Dievui bus per ankšta. Kai žmonių mintis bei širdis užvaldo netvarkingi
Grabnyčios – nuoroda į Atpirkimą Vaikelio Kristaus paaukojimas šventykloje yra įžanga bei tiesioginė nuoroda į Jo pasiaukojimą ant Kryžiaus. Jėzus yra Įstatymo vykdytojas, kuris į savo visiško atsidavimo Tėvo valiai viršūnę iškėlė klusnumą Šventosios Dvasios vedimui, nes „raidė užmuša, o Dvasia teikia gyvybę“ (2 Kor 3, 6). Jėzus atėjo, kad, užuot teikdami pirmumą Mozės Įstatymui
Tu myli labiau, nei įsivaizduojame Šv. Jonai Krikštytojau, kai buvai įmestas į kalėjimą, tavo, kaip tiesos šauklio misija, pasiekė viršūnę, nes, parodęs pasauliui Dievo Avinėlį, netrukus būsi pagerbtas nežemiškai spindinčio kankinio karūna. Tau išeinant atėjo Kristus, skelbiantis Dangaus Karalystę, kaip nieku kitu nepakeičiamą vertybę. Viešpatie Jėzau, kad Tavo skelbimo Žinia, lydima stebuklingų ženklų, žmonių širdyse
Sugrįžti prie meilės Dievui karščio Dievo Avinėlis, pateptas Šventąja Dvasia, savo sekėjus krikštija ne tik ant jų išliedamas Dievo Dvasią, bet juos panardindamas ir į Jos apvalančią ugnį (žr. Mt 3, 11). Kad tikinčiųjų gyvenime savaip aiškiau pasireikštų Parakleto malonės (pasak teologų, kaip Sūnus pagal mūsų Tikėjimo išpažinimą yra „šviesos šviesa“, taip Dvasia – Parakletas
Pateptas Dvasia ir liepsnojantis meilės žaizdre Kai anuomet Jonas Krikštytojas, įkvėptas Šventosios Dvasios, žmones karštai ragino iš nuodėmių tamsos gręžtis į dorybių šviesą ir juos krikštijo Jordano upėje, pas jį atėjo Jėzus. Nors Nekalčiausiasis kaip ir kiti pasinėrė į upės tėkmę, ir kai kurie žydai spėjo pagalvoti: „O, žiūrėkite, ir Dievo Avinėlis nusityrino!“, bet netrukus
Dievo Žodis – galybė ir širdį glostanti šiluma Viskas, kas turi pradžią, sulaukia ir pabaigos. Tik amžinai Esantysis, kuriam absoliučiai yra pavaldūs laikas ir amžinybė, niekada nesikeičia, nes visados esti aukščiausiame savo kuriančiosios meilės taške. Kiekvienas asmuo yra apdovanotas nemariąja siela, liudijančią tiesioginį panašumą į patį Dievą, nes yra pašauktas (drauge su angelais) sąmoningai Jo
Dėmesingumas Kristui išskleidžia sielos sparnus Kai šv. Jonas Krikštytojas kalėjime klausė savo mokinių apie Kristaus daromus darbus, troško Gerosios Žinios patvirtinimo, kad galėtų į savo širdį, įsileisti šviežią Šventosios Dvasios vilties bei ramybės oro gūsį. Be vilties kentėti kalėjime – tiesiausias kelias į desperaciją… Tačiau žinojimas, jog Dievo Sūnus mus myli negalinčia silpnėti savo meile
Advento prasmė – Kalėdų šviesa širdyje Kai Jonas Krikštytojas – Kristaus Karalystės šauklys – Judėjos dykumoje pradėjo visus kviesti atsiversti, žmonės tarsi bitės, užuodusios saldų nektarą, ėmė būriais rinktis iš Judėjos ir iš visos Pajordanės pas jį (Mt 3, 5). Iš Dievo malonėmis perpildytos Jono širdies aukštyn kilo Šventosios Dvasios galia, pasiekė jo lūpas, ir
Gyvenkime atvėrę savo širdis Kristui! Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija primena šį Jėzaus palyginimą: „Kaip yra buvę Nojaus dienomis, taip bus ir Žmogaus Sūnui ateinant“ (Mt 24, 37). Čia Jėzus savo antrąjį atėjimą sugretino su Lamecho sūnumi Nojumi, kuris gyveno Artimųjų Rytų II laikotarpiu prieš Kristus, arba apie 1056 metus po pasaulio sukūrimo. Kai anuomet tvanas
Tokio Karaliaus pasaulis neregėjo! Prikaltas Karalius laimi, valdo, viešpatauja… Kai nors vieną minutę įdėmiai žvelgiame į Nukryžiuotojo atvaizdą, pritraukiame malonę, nes šis mūsų dėmesingumas virsta širdies malda: „Brangus Jėzau, kaip Tu iki galo nesuvokiamu būdu mus myli, nes dėl mūsų išgėrei visą savo kančių taurę iki dugno!“ Tavo, Kristau Karaliau, Visatos Karaliaus šventimo iškilmė yra
Artėjant neregimųjų dalykų atodangai Kai kartą žydai grožėjosi savo Jeruzalės šventykla, Jėzus netikėtai prabilo apie jos būsimą visišką sugriovimą: „Ateis dienos, kai iš to, ką matote, neliks akmens ant akmens…“ (Lk 21, 6). Jo žodžiuose glūdi gili potekstė: tai, ką matome, pernelyg nesižavėkime, nes regimieji dalykai gali nustelbti neregimuosius, turinčius antgamtiškų savybių. Jėzaus perspėjimas sukrėtė
Dangus – nepasotinamas tiesos sotumas Sadukiejams, netikintiems pomirtiniu gyvenimu, Jėzus ne tik paneigė galimybę amžinybėje vesti ir tekėti, bet pabrėžė tų, kurie bus verti prisikelti iš numirusiųjų su nebegendančiais kūnais, garbę: „Bus tolygūs angelams ir bus Dievo vaikai“ (Lk 20, 36). Danguje žmonių santuoka eliminuojama, nes jie jau esti kaip šlovingosios Bažnyčios Sužadėtinės nariai dieviškos
Mirtis – mūsų „tarnaitė“ Tikintieji ne mirtį aukština, o Kristų, kuris savo skaudžiu „susinaikinimu“ ant kryžiaus (pasak teologų, Dievo pavidalo išmainymu į vergo egzistenciją dėl žmonių), mus išvadavo iš amžinai gėdingos mirties. Kasmet švęsdami Visus Šventuosius ir Vėlines, vis giliau suvokiame, jog Kryžiaus skersiniai simbolizuoja mirimo savo ego ir gyvenimo Jėzuje tapatybę. Kaip be mirties
Protas natūraliai sukurtas melstis Vienas išminčius nesiliaudavo atakuoti žmonių puoselėjimų Dievo sampratų. „Jeigu jūsų Dievas ateina ir ištraukia jus iš bėdos, – kartą provokuojančiai sakė jis, – laikas pradėti ieškoti tikrojo Dievo“. Paprašytas paaiškinti išsamiau, jis papasakojo tokią istoriją: „Žmogus paliko prekyvietėje neprirakintą naujutėlaitį dviratį, o pats nuėjo apsipirkti. Savo dviratį prisiminė tik kitą dieną
Žmogui penkių juslių nepakanka Kai kartais esti išgydoma tik žmogaus kūno negalia, o siela, apsunkinta nuodėmių naštos, sunkiai tebeserga – tai nėra tikras išgydymas, o tik dalinis, Kristaus krauju išgelbėtojo nepadarantis vertu įžengti į amžinąjį Dievo Karalystės džiaugsmą (žr. Mt 5, 20). Kas iš to, jei, pavyzdžiui, per vidinio išgydymo pamaldas žmogus, už kurį buvo
Tikėjimas – sielą nešančios kojos Viena svarbiausių Šventojo Rašto ištarmių byloja: „Be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui“ (Žyd 11, 6). Be tikėjimo, pasireiškiančio veiklios meilės tarnyste Dievui bei artimui, neįmanoma pasiekti išganymo pilnatvės. Įmanoma turėti tokį stiprų tikėjimą, kad net su ypatinga malone ištarti tikėjimo žodžiai priverstų net kalnus judėti, bet jei tikintysis stokotų Viešpaties Jėzaus
Mūsų turtas – tuštuma, kurioje yra Dievas Didžiojoje turtuolio ir elgetos Lozoriaus palyginimo priešpriešoje (žr. Lk 16, 19) kiekvienas atrandame dalį savęs. Būti nuodėmingai turtingam, – užuot į savo protą bei širdį įsileidus Dievo žodį ir Bažnyčios mokymą, į sielą priimti pasaulio tuštybę, kuri užvaldo žmogaus esybės galias. Kas myli ne Dievą, o tik save,
Kristaus pečiai – kryžiaus skersinis Jėzaus gerumas nusidėjėlius traukė labiau nei vabzdžius, užuodusius šviežią medų. Iš Jo Širdies savaime sklido šviesa, „kuri apšviečia kiekvieną žmogų“ (Jn 1, 9). Nenuostabu, kad Dievo Avinėlio šventumo kvapsnis traukė prie Jo tuos, kurie suprato, jog jų nuodėmės buvo tapusios jų egoizmą maitinančia šleikščia kasdiene duona, bet nežinojo, kaip iš
Drąsus nuolankumas – tarnystės tiesai džiaugsmas Kai ką nors paviršutiniškai pažindami darome skubotus sprendimus, klystame, nes visą savo dėmesį sutelkiame tik į vieną dalyko pusę. Daugelis nesupranta nuolankumo prasmės dėl to, kad šią dorybę sieja su tam tikru silpnadvasiškumu ir orumo niekinimu. Tačiau nuolankiaširdis Jėzus nusižemino iki kryžiaus mirties (Fil 2, 8) ir šiuo pasiaukojimu
Kiek bus išgelbėtų? „Jėzus ėjo mokydamas per miestelius ir kaimus“ (Lk 13, 22) tarsi per visą pasaulį, nes Jam priklauso žemė, dangūs ir visa, kas egzistuoja (plg. Ps 89, 12). Kelionės tikslas – Jeruzalė. Kai Jį ten nukryžiuos, bus pasiektas galutinis tikslas – žmonijai atsivers „Dievo miesto, dangaus Jeruzalės“ (Žyd 12, 22) vartai. Jei Jėzus,
Palaimingiau imti negu duoti Didžiausia pasauliui dovana – Dievas, kurio įvairios pastangos mus užkalbinti ir patraukti mūsų gyvenimus savęsp visada yra tam tikri ženklai kuriuos turime priimti, maldoje įvertinti bei tinkamais veiksmais atsiliepti. Labiausiai Jam dėkojame už tai, kad ta pačia meile, kuria Tėvas myli savo Sūnų, Sūnus myli mus (Jn 15, 9). O kadangi
Meilė sau – artimo meilės sąlyga? Iš pirmo žvilgsnio meilė sau yra egoistiška, kai pataikaujame kūno poreikiams, kaip stabui lenkiamės savimeilei. Tai – ne meilė sau, o vergystė nuodėmei. Kaip neįmanoma tarnauti Dievui ir mamonai, taip negalime mylėti nuodėmės ir širdyje turėti ramybę. Kas stengiasi suderinti minėtus dalykus, aukštyn kojomis apverčia nekintančius gyvenimo principus ir
Plati širdis – geriausias masalas Jėzus, prisiimdamas žmogaus kūną ir apribodamas savo dievišką veikimą jame, turėjo specialų planą. Dievo Karalystę Jis norėjo skelbti ir plėsti per savo pasiuntinius, kurie Jo klauso, Juo pasitiki ir Jį myli. Kai žmogaus pradinis Dievo pažinimas kaskart auga ir pasiekia tokį tikėjimo lygį, jog Jėzaus asmuo ir Jo darbai tampa
Kilniausia Jėzaus kvietimo malonė „Jėzus ryžtingai nukreipė savo veidą į Jeruzalę“ (Lk 9, 51). Kai kuriuose vertimuose rašoma, jog Jis nukreipė savo žingsnius… Šiuo atveju „veidas“ ir „žingsniai“ esmės nekeičia: Jėzaus judėjimo kryptis vienintelė – ėjo į Jeruzalę (Judėjos karalystės sostinę) kentėti ir mirti, kad mes galėtume su Juo susitikti dangiškoje Jeruzalėje. Vis dėlto čia
Trejybės paslaptis atsiveria mylintiems Nors pažinimas išpučia (1 Kor 8, 1), bet be jo žūna tautos (žr. Oz 4, 6). Tad kur yra „paslėptas“ dieviškų dalykų pažinimo raktas? Dievo veikime, kai Biblijos tiesas, įsileidžiame į savo esatį… Pavyzdžiui, žmogus, malonės paliestas, atsiverčia, įtiki Kristų, ir, turėdamas ne tik tikėjimo pažinimo pradmenis, bet ir plačią širdį,
Dvasia – gyvoji meilės liepsna Velykos – didžiausias visagalio Dievo Sūnaus šlovės apsireiškimas. Įvyko kardinalūs pasikeitimai: į šipulius sudaužyta neįveikiama mirties tvirtovė, neleidusi mums įžengti į Gyvenimą; ant menčių paguldyta nuodėmė, nebeturinti pražūtingų galių, kai atsisakome egoizmo ir siekiame dorybių; amžinai užsklęstos pragaro durys tiems, kurie dėl Dievo garbės, užmiršdami save, tarnauja kitiems. Tačiau, kad
ŠV. DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Jam nereikia auksinio medalio Jėzus yra tobulas žmogus ir tobulas Dievas. Jis – auksas be priemaišų; saulė, be vakaro prieblandos; tiesos pilnuma, be melo šešėlio; meilė, „įsiskverbusi“ į Kryžių, kuriame slypi galutinė Jo bei mūsų pergalė… Ar ruošiamės Kristaus Dangun Žengimą šiemet švęsti su didesniu vidinio džiaugsmo polėkiu nei pernai? Kasmet, turtėdami Jėzaus mokymo pažinimu,
VIEŠPATIES ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) C 2019 Skaityti daugiau »
Kūnui – deguonis, o sielai – meilė „Ne kvėpuodamas, bet mylėdamas aš gyvenu“, – įžvalgiai sakė poetas Robertas Southwellas. Iš pirmo žvilgsnio šis posakis nelogiškas. Yra žinoma, kad žmogaus organizmui vidutiniškai kasdien reikia net 40 kg deguonies. Per dieną įkvepiame net apie 10000 litrų oro. Taigi ne meilė, o deguonis užtikrina žmogaus gyvybines funkcijas. Tačiau
Be meilės viskas yra niekas „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis“ (Rom 12, 18). Tai – nekintantis pagarbios meilės kiekvienam žmogui principas, įsišaknijęs Dievą mylinčių ir Jam tarnaujančių širdyse. Kai vadovaujamės Jėzaus mokslu, tada viską stengiamės daryti su meile (žr. 1 Kor 16, 14) ir, kaip apaštalas Paulius moko,
Dievo Avinėlis – ne avių, o žmonių Ganytojas Gerojo Ganytojo sekmadienį prisimename Jėzų, kuris pasitelkdamas avių ganytojo metaforą, byloja apie save, žengiantį per šį gyvenimą į kitą, ir savo stebinančia asmenybės kilnumo šviesa, skatinantį Juo sekti visus, pažįstančius Jo balsą (Jn 10, 4). Jėzaus dvasinio patrauklumo žavesys – ne hipnozės reiškinys, o begalinio gailestingumo proveržis
Motinų Motina Kontempliatyvus amžinybėje išaukštintos Mergelės Marijos žvilgsnis, malonei veikiant, aprėpia esminius dalykus. Ji geriau už mus suvokia galutinę mūsų paskirtį, todėl Jos tikslas – užtarti bei laiminti visus žmones, ypač tuos, kurie kreipiasi į Ją maldose ir kuriems labiausiai reikia širdis perkeičiančio Dievo gailestingumo. Minėdami Motinos dieną kreipiamės į Mariją: „Tu esi viso pasaulio
III Velykų sekmadienis C 2019. Motinos diena Skaityti daugiau »
Jėzaus pasirodymai – ne žmonių ekstazės fenomenai Pirmiausia Prisikėlusysis pasirodė moterims (Mt 28, 9). Pasak vieno teologo, „moterys, gyvybės įsčios, ateina prie kapo, mirties nasrų motinos žemės, kurią maitina tai, ką ji pagimdė“. Vėliau Jis pasirodė apaštalams „ir iš karto daugiau nei penkiems šimtams brolių“ (1 Kor 15, 6). Kristaus pasirodymai mokiniams, įrodantys Jo iš
Netektyje slypi Velykų aušra Gražiausi meno kūriniai niekada negalės pakeisti asmeninio žmogaus su Dievu bendravimo. Čia nėra jokio pakaitalo. Be abejo, sakrali kūryba patraukia stebėtojo dėmesį, teikia estetinį pasigėrėjimą ir kelia širdį Dievop. Bet amžinybės atžvilgiu – Dievo akyse – net nuodėmingiausio individo sielos šventovė yra nepalyginti vertesnė už meniškiausią baziliką, pastatytą iš plytų. Juk
Savanoriškai nukryžiuota Meilė Didysis paradoksas. Kai įsikūnijusi Meilė – Dievo Sūnus – darė stebuklus: gydė ligonius ir prikeldavo mirusius, žydai ėmė Jį pripažinti Mesiju. O kai Jis prikaltas ant kryžiaus, negalėdamas nė krustelti, numirė ir prisikėlė iš numirusių, nematomomis savo širdies rankomis atliko svarbiausią visatoje darbą – atpirko visą žmoniją. Maldingai apmąstydami Didžiosios Savaitės įvykius
VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2019 Skaityti daugiau »
Apnuoginti melą ir suteikti viltį gyventi Kai žmonės siekia blogio, pasinaudodami bloga priemone, iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad blogis triumfuoja. Neseniai Rašto aiškintojai Jėzų kaltino žmonių suvedžiojimu (žr. Jn 7, 47), o dabar pas Jį atveda santuokos pažeidėją (žr. Jn 8, 3), kad Jis atliktų teisėjo vaidmenį. Jie norėjo apkaltinti Jėzų ir nubausti svetimautoją, bet
Sugrįžkime nevėluodami Evangelijoje minimas tėvas (Lk 15, 11) yra visuotinės Dievo Tėvo meilės provaizdis. Jo jaunėlis sūnus atstovauja žmonijos klystančiuosius, kurie atsiverčia… O tėvo vyresnysis sūnus – dvasiškai aklas žmogus, kuriam malonėje atgimusiųjų džiaugsmas yra „terra incognita“ (lot. nesuprantamas dalykas). Toliaregiškai įžvalgus yra mūsų Dievas Tėvas. Jis leidžia savo vaikams braidžioti po nuodėmių klanus ir
Neužtarnautas atsivertimas Atsivertimas – Dievo prerogatyva. Jis pirmiausia beldžiasi į kiekvieno širdį ir suteikia jai troškimą keistis. Žmogus tik tada tampa tikru žmogumi, kai jis konkrečiais veiksmais atsiliepia į Jėzaus kvietimą priimti Jį – pasaulio šviesą (Jn 8, 12). Šį Gavėnios sekmadienį skelbiama Evangelija vienus kviečia kardinaliai keisti gyvenimo būdą, o kitus – jį taisyti.
Velykų galybės ženklas 1966 metais UNESCO Alpamajo kalną (aukštis 5947 m), stūgstantį Peru Andų kalnuose, paskelbė gražiausiu pasaulio kalnu. 2012 metais lietuvis alpinistas Aivaras Sajus įkopė į minėtą kalno viršūnę ir, žavėdamasis gamtos erdvinėmis perspektyvomis, sakė: „Neapsakomas grožis!“ Kristaus atsimainymas įvyko ant tradiciškai laikomo Taboro kalno Galilėjoje. Šiuos kalnus tam tikra prasme galime palyginti. Gamtos
Širdies tuštumų pripildymas Dievas viską daro dėl mūsų. Jis geriau už mus supranta, kad mes, būdami be Jo, esame niekinės dulkės. Kokie laimingi pirmieji žmonės buvo Edeno sode prieš savo nuopuolį, kai betarpiška bendrystė su Viešpačiu jiems leido suvokti, kaip kardinaliai jie skiriasi nuo visų kitų gyvūnų..! Biblijos liudijimas apie Dievo ir žmonių priešą –
Akys kaktoje – širdis Dieve Jėzaus palyginimuose visada slypi gilesnė potekstė. Kai Jis kalbėjo apie du akluosius, kurie įkrenta į duobę (žr. Lk 6, 39), turėjo mintyse visus, kurie neturi akių savo kaktoje. Akys kaktoje? Taip, nes „išmintingasis turi akis kaktoje, bet kvailasis grabaliojasi tamsoje“ (Koh 2, 14). Šv. Grigalius Nysietis komentuoja: „Jei kas „turi
Kaip pamilti savo priešus? Priešų meilės esmę atskleidžia krikščionybė. Neturinti analogų Jėzaus mirties bei prisikėlimo iš numirusių dovana yra skirta visiems, ypač labiausiai užkietėjusiems žmonijos piktadariams. Tereikia ją priimti…. Pirmasis kankinys Steponas bei daugybė tikinčiųjų, atidavusių savo gyvybę dėl kitų atsivertimo, paliudijo, kad įmanoma viską ištverti, kai silpnas žmogaus jėgas sustiprina dangus. Mylėti priešus –
Nuosaikumas – aukso vidurys Kas yra žmonės, kuriems Jėzus sako: „Esate palaiminti“ (Lk 6, 22). Tie, kurie ieško Dievo ir atranda; įsileidžia Jį į savo vidų ir sako: „Neįsivaizduoju, kaip iki šiol galėjau gyventi be Jo“. O ką reiškia kiti Jo žodžiai: „Vargas jums“. Kai žmonės stengiasi suderinti nesuderinamus dalykus – tarnystę Dievui ir Mamonai
Pagauk gyvenimą Jėzaus sakykla – ne tik sinagoga, kalnuota vietovė, dykuma ar paežerė. Visur, kur susirinkdavo žmonės Jo pasiklausyti, buvo skelbiama svarbioji Naujiena apie žemės gyventojams prisiartinusią Dievo Karalystę (žr. Mk 1, 15). Viena iš įsimintiniausių Biblijos ištraukų byloja, kad žydų „minios veržėsi prie Jėzus klausytis Dievo žodžio“ (Lk 5, 1). Kai išgirdę ar perskaitę
Ne tik dailidė Filme „Kristaus kančia“ (režisierius M. Gibsonas) yra išskirtinė scena, kurioje Jėzus prie ką tik vienam turtuoliui pagaminto stalo šmaikščiai pritupia ir, Motinai Marijai matant, apsimeta, kad atsisėdo ant kėdės. Paskui Jis plauna rankas žaismingai vandeniu aptaškydamas Mariją, kuri, atsiliepdama į Jo linksmumą, Jam dovanoja nuoširdžią šypseną… Tai – meniškas epizodas, vaizduojantis Jėzų,
Dvasios patepimo tikrovė Ar gamtoje matome vėją? Vienas rašytojas atsako: „Ne, bet žvelgdami į audros blaškomas bangas ar griaunamus namus, švelnaus vakaro vėjelio dvelksmo bučiuojamus gėlių žiedlapius ar nuo rožių vainiklapių nusvyrančius rasos perlus žinote, kad vėjas yra“. Ar matome Dievą Dvasią? Ne, bet Tiesos Dvasia per maldą nematomu būdu ateina į mūsų sielas ir
Geriausias vynas „Galybių Viešpats surengs šiame kalne visoms tautoms puotą su skaniausiais valgiais, puotą su rinktiniais vynais (…). Jis visiems laikams sunaikins mirtį“ (žr. Iz 25, 6 – 8). Šis kalnas – Sionas, dangiškosios Jeruzalės simbolis. Galilėjos Kanoje vykusiose vestuvėse Jėzus, prašomas savo Motinos, padarė stebuklų pradžią – vandenį pavertė vynu. Biblijoje šis alkoholinis gėrimas
Atgimimo krikštas Viešpaties rankų darbas – tiesa ir teisingumas (Ps 111, 7). Jo minčių bei žodžių ištakose slypi mus perkeičiantys gyvojo vandens šaltiniai. Kai širdimis prie jų prisiliečiame, Dievo Dvasia mums padeda suprasti, kodėl Kristus ne tik krikštijosi… Atėjusiajam iš pašaknų pakeisti pasaulį reikėjo ne atgailos krikšto, o Šventosios Dvasios nužengimo. Jėzus buvo pakrikštytas Jordano
Kristaus Krikštas ir Sausio 13-oji, C 2019 Skaityti daugiau »
Rytojus priklauso nuo šiandienos Pirmosios šeimos – Adomo ir Ievos – moralinis nuopolis liudija, kad mes negalime gyventi be Dievo. Nepaklusdami Jam jie užsitraukė gėdą, kuri privertė juos slėptis tarp Edeno sodo medžių. Užuot prašę Jo atleidimo ir susigrąžinę prarastą dieviško kilnumo tapatybę, bėgo tolyn nuo gyvojo Dievo ir tikrosios savasties – nuo savo būties
Jis buvo 2 mm ilgio gemalu Dievo Sūnus, ateidamas pas mus iš kitos tikrovės ir susimažindamas iki plika akimi nematomos ląstelės, apsigyveno naujuose „namuose“ – Mergelės Marijos įsčių tamsoje. Jis tapo gemalu, kad žmonijos istorijos vairas būtų pasuktas kita linkme… Garbingoji Marija, ne iš kūno ir vyro norų (žr. Jn 1, 13), o dėl Dievo
Atgimti iš aukštybės Viešpaties Dvasia – Meilės Dvasia. Ji ieško žmonių, kurie priimtų Ją į savo širdis ir leistųsi uždegami tos antgamtinės ugnies, kuri naikina nuodėmę bei suteikia nieku kitu nepakeičiamą Dievo pažinimo alkį… Šventoji Dvasia taip palaipsniui keitė Jono Krikštytojo charakterį ir gyvenimą, kad jis savo gyvenimo darbais bei Gerosios Žinios skelbimu liudijo, jog
Kreivos širdys išsitiesins Jei niekas nesikeistų, nebūtų šventųjų ir nusidėjėlių. Reikia laiko ir laisvės, kuria vieni žmonės piktnaudžiauja, o kiti, priėmę tiesą į savo širdis, sako: „Esu tiek laisvas ir laimingas, kiek pajėgiu įprasminti kasdienybę, darydamas tai, ko iš manęs tikisi Jėzus“. Advento laiko įprasminimui trūktų esminio dalyko, jei neturėtume šv. Jono Krikštytojo. Kas kitas,
Ateikime pas Ateinantįjį Viskas prasidėjo nuo Dievo Tėvo gailestingumo. Jis matė, kad žmonija istorijos vairą pasuko lemtingos savivalės kryptimi, vedančia į fiasko… Viena ji niekada nebūtų išsigelbėjusi. Reikėjo kito. Ir Dievas mums siuntė Tą, kuris tapo žemę su dangumi sutaikinančia Auka… Kai girdime pirmojo Advento sekmadienio Evangeliją, bylojančią apie Jėzaus antrąjį atėjimą, kurio metu kai
Dieviška Karalystės kvailumo išmintis Jėzus žmonių širdis keičia ne prievarta, o meile. Jo švelniosios revoliucijos esmė – demaskuoti nuodėmės kerus ir atverti savo Širdies horizontus. Kai žmogus su tikėjimu bei alkdamas tiesos atvirai priima Gerąją Naujieną, tampa Kristaus Karalystės nariu, nes realiai įsitikina jį įkvėpusios malonės neklaidingumu, ir supranta, kad Visagalio gerumui nėra ribų… Vergas
Kristus dar sugrįš! Nors Kristus savo mirtimi bei prisikėlimu iš numirusių mums nupelnė Išganymą – atvėrė mums vartus į Dangų, bet kokį galutinį derlių pjausime amžinybėje, priklausys nuo to, kokią sėklą sėjome žemėje, kai stengiamės kaskart labiau gyventi tikėjimu nei regėjimu… Šio sekmadienio Evangelija mūsų žvilgsnį kreipia į Dievo Sūnų, kuris vaizduojamas kaip antrą kartą
Našlė – tarsi paankstintas vaisius Evangelija liudija apie vienos neturtingos našlės auką šventyklai, kuri simbolizuoja patį Jėzų. Viską atiduodama ji pranoko visus kitus aukotojus ir dėl to, kad jos neregėta auka tapo labai panaši į būsimą Jo auką ant kryžiaus medžio, kai kurie Biblijos aiškintojai įžvalgiai pastebi, jog ši našlė – tarsi paankstintos malonės vaisius.
Kokia šio gyvenimo vertė be būsimojo? „Jei Kristus nebuvo prikeltas (1 Kor 15, 14) ir mirusieji nebus prikelti, tai valgykime ir gerkime, nes rytoj mirsime“ (1 Kor 15, 32). Kartais naudinga į pirmą vietą iškelti tas Šventojo Rašto mintis, kurios mums duoda stiprų impulsą susimąstyti… Iš tiesų, kokia prasmė gyventi, jei, tarkim, genialiam menininkui už
Nebijoti šaukti su Bartimiejumi Įdėmus Dievo Sūnaus žodžių klausymasis, vedantis į žydinčius laisvės sodus, yra vartai į atsivertimą ir išgydymą, nes neatskiriamai susijęs su vidiniu imperatyvu daryti tai, ką išgirdome. Žmonės gyvenimo paribyje. Vienas iš tokių – aklas elgeta Bartimiejus. Jis sėdėjo šalikėlėje, kai Mokytojas su mokiniais ėjo keliu. Neregys dėl savo negalios buvo atsidūręs
Tarnaujant šokti į Dievo glėbį Žmogus geriausiai įprasmina gyvenimą prisimindamas svarbiausią tikslą. Iš Dievo gerumo gavęs dovaną gyventi, vien asmeninėmis pastangomis niekada neįprasmins savo egzistencijos. Net sukūręs meno šedevrą, kai turės mirti, pripažins, kad menka žmogui paguoda žinoti, jog jis save „įsiamžino“ pagarbiuose aplinkinių prisiminimuose, o pats keliauja į anapusybę viską palikdamas žemėje… Jei žmogus
Niekas neturi užimti Dievo vietos Godus žmogus ritasi į stabmeldystės dugną (plg. Kol 3, 5), o dosnus žmogus pritraukia Dievo palaiminimus (žr. Pat 22, 9). Vienas teologas rašė: „Turėjimo ekonomija užgniaužia dovanojimo ekonomiją. Apverčia aukštyn kojomis santykį tarp priemonių ir tikslo, žmogų iš šeimininko padaro kūrinių vergu“. Kokia pirmoji mintis ateina į galvą, kai plačiau
Santuoka – vyro ir moters meilės uola „Negera būti žmogui vienam. Padarysiu tau tinkamą bendrininką“ (Pr 2, 18), – tarė Viešpats, ir Jis, Adomui miegant, iš vieno jo šonkaulio sukūrė pirmąją pasaulyje moterį – žmoną Ievą. Tai – didi pirmosios šeimos paslaptis, kuri vaizduoja amžiną Trejybės bendrystės vienybę… Deja, kokie skaudūs ir apgailėtinai trapūs bus
Grįžti į Tiesą – grįžti į save Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzaus mokinių neadekvatų elgesį vieno žmogaus atžvilgiu, kuris Jo vardu išlaisvindavo ligonius iš piktųjų dvasių varginimų (Mk 9, 38). Garbė ir atsakomybė lydi tą asmenį, veikiantį „tuo Vardu“, kuriam nėra lygių pasaulyje (plg. Fil 2, 10 – 11). Išvien su Jėzumi daryti gerus
Jėzus tapatinasi su mažiausiais Popiežiaus Pranciškaus Lietuvoje viešėjimo proga prisiminkime, kad Jėzaus žodžiai išsipildo mūsų gyvenime. Kai Simonui Petrui tarė: „Tu esi Petras – Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo Bažnyčią, pragaro vartai jos nenugalės“ (Mt 16, 18), Viešpats, nors turės iškęsti Petro išsižadėjimą, paskiria savo įkurtosios Bendrijos vadovu, nes iš anksto žino, kad
Kas Aš esu tau? Atkreipkime dėmesį, kad šio sekmadienio Evangelija byloja apie Jėzų, kuris savo mokinius užkalbino, su jais keliaudamas į Pilypo Cezarėjos kaimus. Net trumpa kelionės atkarpa simbolizuoja mūsų visos žemiškos kelionės pradžią ir pabaigą. Gimėme, kad mirtume? O, ne. Geriau taip sakykime: „Jei šiame gyvenime su Juo išvien keliausime, mirties per amžius neragausime“
Jis visa daro nuostabiai Jėzaus išgydytas kurčnebylis simbolizuoja daugelį žmonių. Jis trokšta išgydyti dvasiškai kurčius asmenis, kad jie, išgirdę Evangelijos tiesą, jos vidinės jėgos paliesti bei padrąsinti, drauge su apaštalu Pauliumi galėtų aplinkiniams liudyti: „Aš įtikėjau, todėl prakalbėjau“ (2 Kor 4, 13). Dievo Sūnus dėl to tapo žmogumi, kad mes galėtume ateiti pas Jį ir
Kas išeina iš mūsų širdžių? Kai žmogaus protą ir širdį apšviečia Jėzaus žodžių išminties spinduliai, jo viduje tolydžio įsišaknija suvokimas, kad dieviškas mokymas, užuot nustelbęs žmogiškos prigimties dalykus, juos tik sukilnina… Šio sekmadienio Jokūbo laiško skaitinys byloja apie šviesybių Tėvą, nuo kurio sklindanti šviesa yra nekintanti bei tobula, turinti dievišką galią iš pašaknų pakeisti tuos
Mūsų ištikimybė Kristui Šio sekmadienio Evangelija byloja ne apie apaštalus, bet apie kitus Jėzaus mokinius, kurie, girdėdami Jo kietus žodžius (žr. Jn 6, 51), nesistengė jų giliau suvokti, ir, užuot Jį prašę plačiau paaiškinti, leidosi užvaldomi negatyvių emocijų, pasipiktino Juo (žr. Jn 6, 61) ir pasišalino… Papiktinimai nelygu papiktinimams. Visais laikais pasitaiko tokių individų, kuriems
Jos į dangų Ėmimas – mūsų likimas Kai švenčiame Žolinę, bažnyčiose skaitoma Evangelija byloja apie Švč. M. Marijos apsilankymą pas giminaitę Elzbietą. Šių šventų moterų susitikimas bei bendrystė Viešpatyje buvo vienas iš svarbiausių jų žemiškos kelionės etapų, nes Elzbieta, besilaukianti Jono Krikštytojo, kuris pasauliui parodys Atpirkėją, susitiko su nėščia Mergele Marija, kuriai šv. popiežius Jonas
ŠVČ. M. MARIJOS ĖMIMAS Į DANGŲ (ŽOLINĖ) B 2018 Skaityti daugiau »
Poilsis – darbo starto aikštelė Kaip neįsivaizduojame darbo be pailsėjimo, taip ir poilsis tik tada yra prasmingas, jei jis mums padeda tinkamai pasiruošti darbui. Kai pirmoji apaštalų misionieriška kelionė baigėsi, jie grįžo pas Jėzų ir „Jam apsakė visa, ką buvo nuveikę ir ko mokę“ (Mk 6, 30). Tai – pamoka mums. Kiekvienas krikščionis, pabaigęs dienos
Popiežius Pranciškus tęsia apaštalų misiją Kiekvienas žmogus gimdamas yra Dievo siunčiamas atlikti žemėje savo paskirtį, kad po savo mirties įgytų amžinąjį atlygį… Kristaus įsteigtoji Bažnyčia yra išganymo tiltas, kuriuo skirta eiti žmonijai; ir jis jungia žemę bei dangų. Šio sekmadienio Evangelija liudija apie apaštalų išsiuntimą skelbti Dievo žodį ir gydyti ligonius (Mk 6, 7). Prisiminkime,
Jėzus – Dievas ir dailidė Darbas darbui nelygu. Jėzus tikėjimą į Jį, kurį į žemę atsiuntė Dievas Tėvas, priskiria labai svarbiam darbui (žr. Jn 6, 29). Iš tiesų, tikėdami ir pasitikėdami Juo, pašventiname savo egzistenciją, nes Jo malonė lydi kiekvieną mūsų gyvenimo žingsnį… Kai Dievo Sūnus, gyvendamas Nazarete, ėmėsi dailidės amato (apie tai byloja šio
Išgydymas – daugiau nei malonė Kai Jėzus gyveno žemėje, visi Jo ištarti žodžiai ir atlikti veiksmai, kurie buvo skiriami aplinkiniams, turėjo tiesioginę sąsają su amžinybe, iš kurios Jis pas mus atėjo… Kaip be Atpirkimo nėra visiško išgydymo, taip be išgydymo priėmimo nėra Atpirkimo pilnatvės išsipildymo. Kas iš to, jei Jėzus savo Auka mus išgelbėjo, o
Sportuojant pritraukti malonę Kai 1904 metais popiežius Pijus X pirmą kartą priimdamas gimnazistų sportinio renginio dalyvius Vatikane uždegė žalią šviesą sportui, dėl šio netikėto popiežiaus poelgio vienas sutrikęs Romos kurijos dvasininkas stebėjosi ir paklausė: „Kur mes taip darydami nueisime?“, Pijus X geraširdiškai šypsodamasis atsakė: „Į rojų, brangusis“. Prieš prasidedant Pasaulio futbolo čempionatui, popiežius Pranciškus pasveikino
Sėkla – pjūties pradžia Jėzus beriamą dirvon sėklą palygino su nesustabdomu Dievo karalystės augimu (žr. Mk 4, 26). Rašytojas Čarlzas Railis (Charles Ryle) šitaip aukštino pradžią: „Atsiminkime, kad malonė, kaip ir bet kas kitas, turi pradžią. Galingiausias ąžuolas kažkada buvo tik gilė. Galiūnas kadaise buvo tik kūdikis. Tūkstantį kartų geriau turėti malonę želmenyje, nei jos
Ištikimybė Jėzui Gott mit uns! – “Dievas su mumis!” (vokiečių k.) – toks buvo užrašas ant Pirmojo pasaulinio karo vokiečių kareivių sagčių. Tai – tikėjimo ant savo egoistinės kurpalio sampratos užmovimas; troškimas, kad ne Jam būtų tarnaujama, bet kad Jis jiems. Tai – gyvenimo tikėjimu profanacija… Neseniai praėjusių iškilių liturginių švenčių šventimas buvo skirtas mūsų
Gyvenimo duona ir taurė „Duonos paplotėlis yra realesnis už visatą, jame labiau buvimo pilna, jame kur kas daugiau Žodžio – tai giesmė, užtvindanti jūras, tai migla, sutrikdanti laiką saulei, – tai Dievas tremtyje“, – šiais žodžiais šv. popiežius Jonas Paulius II įveda mus į Devintinių šventės apmąstymą, kai Ostijoje pasiliekantis Jėzus byloja: „Aš čia iš
ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Trejybės meilė – tikroji Jos ir mūsų laimė Kai bendraujame su Kristumi, panašėjame į Jį, nes Šventoji Dvasia Dievo Tėvo garbei mumyse augina savuosius vaisius: „Meilę, džiaugsmą, taiką, kantrybę, malonumą, gerumą, ištikimybę, romumą, susivaldymą…“ (žr. Gal 5, 22). Tik Šventoji Dvasia mūsų riboto mąstymo protui gali atverti akimis nepastebimą Švenčiausiosios Trejybės Asmenų gyvenimo pažinimą. Iš
Sekminės – išganymo viršūnė Liturginio Velykų laiko pabaigos kulminacija – Šventosios Dvasios atsiuntimas. Ji, nužengdama apvainikavo visą žmonijos išganymo istoriją. Nebūtų nužengusi Dvasia, nebūtų į žmonių širdis išsiliejusi gyvojo vandens jūra; nebūtų kankinių, tapusių naujų krikščionių sėkla; nebūtų XXI amžiuje didžiausiai pasaulyje krikščionių religijai priklausančių narių, sudarančių nuo ketvirtadalio iki trečdalio visų gyventojų; po mirties
ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Atėjusysis iš dangaus grįžta į jį Prieš žengdamas į dangų, Kristus siuntė savo mokinius skelbti Evangeliją visiems žmonėms, nes tik ją pažindami ir jos laikydamiesi, gyvenimo pabaigoje galėsime su tikėjimu tarti: „Dėl Jėzaus gyvenau, Jam savo paskutinį atodūsį skiriu, su Juo prisikelsiu iš numirusių ir įžengiu Ten, iš kur niekas nenori grįžti atgal“. Mes atėjome
KRISTAUS ŽENGIMAS Į DANGŲ (ŠEŠTINĖS) B 2018 Skaityti daugiau »
Dievo ir žmonių Motina Didi tikėjimo tiesa: „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų“ (Jn 3, 16), kad Jį pagimdytų Marija, kurią Jis pats sukūrė. Pasak Vatikano II Susirinkimo, „Marija yra Kristaus ir žmonių Motina, kaip Adomo palikuonė, susijusi su visais išganymo reikalingais žmonėmis…“ Atpirkėjo Motinos elgesys gali pamokyti kiekvieną, sekantį Kristumi. Kai
VI Velykų sekmadienis B 2018. Motinos diena Skaityti daugiau »
Apvalytų šakelių vaisiai „Tuo bus pašlovintas mano Tėvas, kad jūs duosite gausių vaisių ir būsite mano mokiniai“ (Jn 15, 8). Mūsų tikroji gerovė priklauso nuo mūsų tikėjimo darbų, skirtų Viešpačiui bei artimui. Kai su malda sąžiningai darome tai, ko iš mūsų laukia Jėzus, tinkamiausiu būdu pagarbiname Dievą Tėvą, nes esame Jo vaikai ir Kristaus mokiniai.
Ganytojas – vedlys ir kelionės palydovas Nors avys yra mieli padarai, bet joms neduota gebėjimo mąstyti; jos klauso savo bandos piemens balso aklai. O kas seka Geruoju Ganytoju, žino, kad Jo pralietas kraujas yra ne tik visos žmonijos įvykdyto Atpirkimo kaina, bet Prisikėlusysis ir toliau rūpinasi kiekvieno žmogaus išganymu, nes trokšta visus nusivesti į amžinai