V gavėnios sekmadienis B 2021

Apmirti – „išbrinkti“ Viešpatyje

Evangelija byloja, kad su Jėzumi bendrystės artumo malonę patirti troško ne tik atviraširdžiai žydai, bet ir kitataučiai (žr. Jn 12, 20). Tuo metu apie Jėzaus geradarybes jau buvo plačiai pasklidusios kalbos, todėl ne veltui kai kurie fariziejai su apmaudu kalbėjo: Žiūrėkite, jūs nieko negalite padaryti. Štai visas pasaulis eina paskui Jį! Tiesa, kol ši pranašystė išsipildys, Jėzaus pašlovinimas įvyks per Kančią. Trokštantieji Jam amžinai užkimšti burną ir paralyžiuoti Jo veiklą, Jo bejėgiškumu ant kryžiaus džiaugsis tik valandėlę. Paradoksaliu būdu jie taps Išganymo plano dalyviais. O jei jų pasipiktinimas Nukryžiuotuoju būtų užsitęsęs, tai ir atsivertimas nebebūtų tarsi ranka pasiekiamas… Ačiū Dievui, kad nuo Mirusiojo minia, pamačiusi, kas įvyko, skirstėsi, mušdamasi į krūtinę.

Kristų pamatyti ir su Juo pasikalbėti norėjo atvykėliai graikai, kurie simbolizavo būsimas viso pasaulio žmonių kartas, kurioms Jėzus – vienintelis trykštančio į amžinąjį gyvenimą Šaltinis. Susitikimo su jais metu Jėzus neieškojo įžanginių susipažinimo žodžių, nes geriau už visus suprato, jog šį kartą reikia atviriausiai sakyti tai, kas daugybę kartų pranoksta šiltas bendražmogiško pobūdžio šnekas…

Ir Jis jiems pradėjo kalbėti apie Žmogaus Sūnų, save lygindamas su kviečiu grūdu, turinčiu daugiau nei branduolinės galios užtaisą. Menkame kviečio grūde glūdėjo didinga pasaulio perkeitimo simfonija, kurios garsus bei žodžius kad ir šiuos: „Nupirkai Dievui savo krauju žmones“ (Apr 5, 12), ataidančius net iš anapusybės, iš anksto galėjo girdėti vien Jis – tikrasis laikų bei amžinybės Karalius. Tik kritęs į žemę ir ten apmiręs kviečio grūdas duos gausių vaisių. Tobulas Dievo Sūnus, dar prieš atėjimą į žemę buvo miręs savo valiai, nes Jo malda Alyvų sode: Jeigu įmanoma, teaplenkia mane ši taurė. Tačiau ne kaip aš noriu, bet kaip Tu, liudijo absoliutų atsidavimą Tėvui ir Dvasios vedimui. Jėzui, kaip žmogui, Atpirkimo įvykdymas pareikalavo ypatingų pastangų, nes mirti pačiam gyvybės Kūrėjui, gėdingai nukryžiuotam, yra ir liks tam tikra transcendentinė paslaptis.

Jėzaus šventumo įsikūnijimas buvo maža sėkla, amžinai dėl mūsų pasirengusi apmirti ir žmonijai duoti gausybę Išganymo malonių. Jai nukritus į išpurentą dirvą, nebereikėjo „išbrinkti“ – augti išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse, nes jau buvo pilnut pilna Dievo Dvasios. Dėl to užteko vienintelio Tikrojo begalinės aukos, kad nuo milijardų žmonių nukristų visos jų netikros tapatybės kaukės, ir jie, tikėjimu praregėję, pradėtų suvokti savo esybės šaknis, neegzistuojančias be Kūrėjo ir Atpirkėjo.

Vienoje šiuolaikiniu mokslu besiremiančioje apie augalininkystę knygoje rašoma: „Sėjamos sėklos turi atitikti nustatytus sėklos grynumo, švarumo ir daigumo reikalavimus. (…) Į dirvą įterpta sėkla iš pradžių išbrinksta, paskui išleidžia šaknelę ir stiebelį. Dygimui daigas naudoja sėkloje sukauptas maisto atsargas. Sudygsta tik tos sėklos, kurių gemalai gyvi“.

Tai tinka Kristaus minimo apmirusio kviečio grūdo komentavimui. Kad tikintysis duotų tarnystės vaisių Viešpatyje kaip gyvybingas augalas, turi būti apgenėtas nuo apdžiūvusių perdėtos savikliovos šakelių bei įgyti dvasinio švarumo, kuris kaip lakmuso popierėlis sugeria malonę po malonės; tada „išbrinksta“ dorybių praktikoje. Beje, palaimintasis Jurgis Matulaitis knygoje „Užrašai“ ne veltui meldė: „Duok, Viešpatie, kad aš būčiau Tavo Bažnyčioje nelyginant ta mazgotė, puodkelė, kuria viską valo, o suvartoję meta šalin“… Taigi, kai tikintysis, išleidęs pasitikėjimo Viešpačiu šaknį, mato, kad jo augančiu dvasinio gyvenimo stiebu vis gausiau sruvena gyvieji vandenys, dėkoja Dievui, kad negailėjo savo gyvybės šiame pasaulyje, nes, toldamas nuo savo egoizmo, iš tiesų tapo labiau panašus į Dievo Sūnų.

Nuo kiekvieno žmogaus gyvenimo būdo priklauso, kokia yra jo, kaip grūdo dvasinė kokybė Dievo akyse. Asmuo, gyvenęs vien sau, atėjus mirties valandai, nebus pasirengęs gyventi su Tuo, kuris atidavė viską, kad visi turėtų apsčiai gyvenimo… Tikintieji, kurie dėl artimo gerovės užmiršdavo savo interesus ir skubėjo padėti aplinkiniams, ir kaip išbrinkę grūdai, išleidę gerumo tarnystės daigus, patys sunyko, bet jų darbai amžinai išliko…

Šv. Josemaria Escriva rašė: „Kiek džiaugsmo suteikiame Dievui, kai mokame atsisakyti savo keverzonių bei mėgėjiškų teplionių ir leidžiame, kad Jis pats pridėtų Jam labiausiai patinkančius bruožus ir spalvas!“ Neabejotinai verta dėl didesnių dalykų atsisakyti mažesnių. Kai Dievas mums ką nors duoda ar leidžia iškęsti, kas mums atrodo, kad tai yra mažiau negu turėjome, visada suklystame, nes mes matome tik pradinį tašką, o Jis visada kaip Visažinis aprėpia viską – regi ir galutinį mūsų rezultatą. Kai į Nukryžiuotąjį žvelgė kiti, Jis buvo labiau panašus į pilką grūdą, o ne į prinokusį vaisių. Nors Jo įvykdyto šlovingojo išganymo pabaigos dar nematome, bet bus tai, ko dabar net neįsivaizduojame.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content