XXIV eilinis sekmadienis A 2020

Esame atleidimo mokykloje

Kai Jėzus mokė Petrą ir davė mums pamoką, kad visiems, kas mus įžeidžia, reikia atleisti milijonus kartų, nes tiek ir daugiau kartų reiškia Jo žodžiai: „Aš nesakau tau — iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Mt 18, 22), primena savo begalinį atlaidumą tiems, kurie, pasmerkdami Jį mirčiai ant kryžiaus, nežinojo, kad kėsinasi į patį Dievą (plg. Lk 23, 34). Taigi anuomet žydų manymą, jog užtenka atleisti du, tris ar daugiausia keturis kartus, Mokytojas pataisė iš šaknų.

Be Jo atleidimo mūsiškis yra niekinis. Kas iš to, jei atleisdami kitiems, neturėtume galimybės sulaukti Jo atleidimo sau ir kitiems. Jėzus nebūtų Viešpats, jei nebūtų pajėgęs mus kaltinantį skolos raštą panaikinti prismeigdamas prie kryžiaus. Ko būtų vertos mūsų pastangos nekęsti kaltės ir mylėti tą, kuris ją daro, jei Jis mirtimi bei prisikėlimu nebūtų nuginklavęs pasaulio kunigaikščio valdžių? Tada Jis nebūtų galėjęs švęsti pergalės prieš jas (žr. Kol 2, 15), o mes nebūtume sulaukę Atpirkimo vartų atkėlimo į mums numatytą galutinę pergalę – į išgelbėjimą Jame.

Tik dėl to, kad Jėzus iš tiesų yra Prisikėlusysis, o mes – Jo mokiniai, dabar menkiausias mūsų atleidimo kiekvienam žmogui gestas yra dangaus ir žemės „pasibučiavimas”, nes prisideda prie gelbstinčios bei visuotinės Jo meilės laikų tėkmėje išsipildymo. Atleidi artimui, dildai kaltes sau, nes parodai jam gailestingumą vadovaudamasis neginčijama tiesa: Meilė uždengia nuodėmių gausybę. Atleidi kitam, Dievas atleidžia tau, nes „Tėve, mūsų“ malda virsta mūsų sielos „krauju“: Ir atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Taigi, užuot sakę: „Aš jam niekada neatleisiu“, visada stengiamės tarti: „Atleidžiu“, nes šito nori Viešpats.

Kai atleidžiame kitam, išsilaisviname iš pykčio liekanų ir uždegame žalią šviesą visiško susitaikymo dialogui. Nors mūsų atleidimas savaime nenaikina piktadario nuodėmių, bet toliau melsdamiesi už jo atsivertimą, ne tik liudijame jam savo tam tikrą palankumą, bet trokštame, kad jis per atgailą susitaikytų su Viešpačiu, artimu bei savimi. Juk amžinybėje kiekvienas atsakysime ne už kitų poelgius, bet vien už asmeninius… Atleidimas yra gyvenimo būdas, nes atleisti kitam – prisiminti, jog gyvename gimtosios nuodėmės pažeistame pasaulyje, kuriame visada mums reikės kantrumo dorybės, ramaus bei krikščioniško vertinimo tų žmonių veiksmų, kurie mus kartais papiktins. Kai budėsime bei pasikliausime ištikima bičiule – malda, veikiančioji malonė neleis „suplakti“ asmens ir jo daromo blogio.

Įžvalgiai rašė Klara Lubič (Chiara Lubich): „Tu žinai, kad užgautasis dažnai yra linkęs atsakyti panašiu žodžiu ar elgesiu. Tu žinai, kad asmenys, gyvenantys tuose pačiuose namuose, dažnai skaudina vienas kitą dėl to, kad yra skirtingo būdo, skirtingos nervų įtampos ir dėl kitų skirtingų priežasčių. Todėl niekada neturi užmiršti, kad tik nuolatinis atlaidumo dvasios atnaujinimas gali išlaikyti taiką ir vienybę.

Tu visad būsi gundomas galvoti apie kitų netobulumus, prisiminti jų praeitį, norėti, kad jie būtų kitokie negu yra. Bet tu turi įprasti matyti juos kitu žvilgsniu, žiūrėti į juos kaip į naujus asmenis, juos visada priimdamas be jokių rezervų, nors jie ir nesigailėtų“.

Mūsų buvimas pasaulyje yra neprilygstama vertybė, nes ne tik Dievas „leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems“ (Mt 5, 45), bet visiems teikia išbandymus, kad, mokydamiesi tinkamai priimti skirtingų pasaulėžiūrų, charakterių ir įsitikinimų žmones, kaskart šlifuotume aštrias savo ego briaunas ir matytume tarpusavio bendrystės pažangą. Kai susitikę tikintieji (be tam tikro noro įtikti ar pataikauti) lenktyniauja vienas kitam nuoširdžiai liudijama pagarbia tarnyste, kloja Dievo laiminamo pasitikėjimo vieni kitais kelius į ateitį ir įgyja nenykstantį lobį. Malone grįstas bendraminčių bendravimas suteikia jėgų būsimiems iššūkiams, kai dėl ištikimybės Jėzui neišvengiamai teks nukęsti neteisybę bei priimti nuoskaudas.

Vienas iš Bažnyčios tėvų, Klemensas Aleksandrietis, komentuodamas apaštalo Pauliaus žodžius apie skriaudų priėmimą (plg. 1 Kor 6, 7 – 8), rašė: „Kai melsdamiesi prašote bausti tuos, kurie skriaudžia jus dėl savo nežinojimo, atimate iš jų, kiek tai yra jūsų galioje, Dievo gerumą ir meilę žmonėms, o juk jie yra jūsų broliai. Apaštalas kalba ne tik apie tikėjimo brolius, bet ir apie svetimtaučius. Mat dar nežinome, ar tas, kuris šiandien yra priešiškas tikėjimui, vėliau neįtikės“.

Kai pastaruoju metu vykdydamos Baltarusijos vadovybės nurodymus jėgos struktūros persekioja taikius demonstrantus, bet kokį kylantį pasipiktinimą dėl neteisėtų valdžios veiksmų, patikime Viešpačiui ir meldžiamės: „Jėzau, Tau nėra neįmanomų dalykų. Laikydamiesi Evangelijos, atleidžiame minėtiems persekiotojams ir prašome, kad jie nors vėliau Tave įtikėtų, nes Tavo gailestingumo saulė visada ryškiau šviečia už visas visatos žvaigždes“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content