II advento sekmadienis B 2020

Paruoškime savo širdis Ateinančiajam

Kai apie 470 metus prieš Kristų per pranašą Malachiją Viešpats bylojo apie Joną Krikštytoją, kuris gims tam, kad parengtų Jėzui kelią (žr. Mal 3, 1), o šiai pranašystei išsipildžius, Jono tėvas Zacharijas, Dievo Dvasios įkvėptas, ėmė viešai apie ką tik savo gimusį sūnų skelbti, kad jis eis pirma Viešpaties jam kelio nutiesti, kelia nuostabą, nes išsipildė viskas, ką dangus buvo žadėjęs. Beje, Bibliją turėtume vis labiau pamėgti dėl paties Kristaus, nes, jei mūsų Išganymo istorijos faktų grandinėje būtų neįvykusi nors viena Jo skelbta pranašystė, pavyzdžiui, kad Jis nužudytas po trijų dienų prisikels, būtume labiausiai apgailėtini iš visų žmonių, ir niekas apie ruošimąsi Kalėdoms negalėtų praverti burnos…

Bet kadangi „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20), todėl mums visiems yra skirta dalis Jo prisikėlime. Dabar viskas įgyja naują prasmę. Maldingoje su Prisikėlusiuoju artumoje apmąstydami ypatingą Jo pirmtako Jono Krikštytojo vaidmenį, tiesiant Viešpačiui kelią į žmonių vingiuotus širdžių takus, suvokiame, jog jo raginimas: „Duokite tikrų atsivertimo vaisių!“ (Lk 3, 8) be galo aktualus ir mūsų laikų žmonėms. Ar galėtume alkti Dievo, kasdien trokšti Jo tiesų pažinimo ir keistis, jei būtume sotūs vien savimi? Kai širdys užpildytos viskuo, bet ne Kristumi, pirmiau iš jų šulinių turi būti išpiltas trumparegiškų bei vienadienių troškimų smėlis, tik tada atsivers erdvė malonės vandeniui, užliejančiam ir sunkiausiai pasiekiamas sielos kertes. Žmogus nuščius, supratęs, jog, darydamas kompromisus su sąžine, per ilgai delsė visą esybe priimti paprastą, bet radikalų kvietimą: „Sek paskui mane!“ Nors daugelis sakytų: „Viešpatie, seku Tavimi…“, bet tik atsisakymas visko, kas prieštarauja įspėjančiam sąžinės balsui bei Dievo planams, yra tikrasis dvasinis lūžis, kurį laimina Jėzus, savo malonėmis pripildydamas tuos, kurie iš tiesų plačiomis širdimis atsiveria Jam… Tai nenutrūkstamas – visų mūsų gyvenimo kreivų kelių tiesinimo procesas, pavyzdžiui, kai, stengdamiesi išlaikyti budrumą, užuot pasidavę pernelyg inertiškam proto smalsumui nuolat sekti per žiniasklaidą skelbiamas naujienas, sąmoningai rečiau jomis domimės, ir tai – laimėjimas, nes išsaugome savo širdies ramybę, žinodami, kad nors kas minutę pasaulio įvykius keičia kiti, bet už jų stovi Nekintantysis, kuriam priklauso visa valdžia per amžių amžius ir Jo rankose esti galutinis mūsų likimas (žr. Ps 16, 5).

Kai tikime, kad Dievas yra Tas, kuris tobulai žino, ko mums labiausiai reikia, ir siūlo paimti bei nešti Jo duodamas naštas, kurios, užuot mus prislėgusios, tik, malonei veikiant, išlaisvina iš mūsų ego, nuosekliai svarstant, kyla logiškas klausimas, kodėl iki šiol delsėme kaskart tvirčiau laikytis Jėzaus kelio, atitinkančio vienintelę mūsų paskirtį – visiškai priklausyti Jam… Taigi esminė mūsų nuolatinio keitimosi priežastis – Kristus, siekiantis tapti mūsų didžiausiu gyvenimo troškimu. Kol to nėra, kol, pavyzdžiui, dėl netinkamų įpročių, išsikerojusių į priklausomybes, tarnaujame daugiau sau, o ne Viešpačiui, mūsų širdys yra pasidalijusios, nes šiuo atveju dviguba tarnystė neįmanoma. Nors kiti apie mus gali galvoti net labai pagarbiai, bet tik Dievas bei mes geriausiai žinome visas savo slepiamas kad ir mažas savo silpnadvasiškumo duobes, į kurias vis įkrentame, nes pritrūksta tvirtos malone stiprinančios motyvacijos visiškai paklusti Dievui bei Jo valios vykdymui.

Vienas autorius apie kreivų kelių ištiesinimą ir dvasinio drungnumo usnių pašalinimą byloja: „Dvejojančios širdies takas turi būti ištiesintas pasiryžimo sekti Dievu, pasižymėti šventumu. Svyruojantys žmonės yra svetimi tiesos Dievui. Mano siela, budėk, kad visame kame būtum sąžininga ir teisinga, nes nuolat esi širdis ištiriančio Dievo akivaizdoje“.

Prisiminkime Joną Krikštytoją, kuris, palikęs tėvo Zacharijo namus, Dievo buvo pašauktas gyventi Jordano dykumoje, kad, per nuolatinį bendravimą su Viešpačiu ir savęs atsižadėjimo įpročių ugdymą, taptų imlus Šventosios Dvasios apšvietimui. Jis suprato, kad atsidavimas Dvasios vedimui yra kertinė atrama, besirengiant didingai misijai – aplinkinių kvietimui atsiversti, atgailaujančiųjų krikštijimui ir Galingesniojo (žr. Mk 1, 7; Lk 3, 16) atėjimo paskelbimui. Kadangi pats buvo Dievo Dvasios kupinas, Jonas ir mums galėjo palikti autentišką liudijimą apie Kristų, kuris žmoniją gelbės, krikštydamas Šventąja Dvasia.  Taigi per krikštą Jėzus mums teikia naują gyvenimą Šventąja Dvasia, kad, vis labiau gyvendami tikėjimu, o ne regėjimu, stengtumės visur kviesti Dvasią į savo širdį.

Dieve Dvasia, meilės pilnybe, padėk mums kaskart labiau pažinti bei pamilti Kristų ir Tėvą, ir tada negalėsime stiprėjančia meile nemylėti Tavęs, mūsų visų gerųjų minčių Iniciatorės, Globėjos bei Vedlės į dangų!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content