Žmogų sukilninantis mažumas Dieve
Kodėl apaštalas Paulius troško skelbti „tik Kristų, ir Tą nukryžiuotą“ (1 Kor 2, 2)? Todėl, jog jis visa esybe suvokė, kad jo buvo pasigailėta… Nors jis buvo nuožmus pirmųjų krikščionių persekiotojas (taip elgėsi dėl neišmanymo), tačiau, kai atsivertė, tapo ne tik Viešpaties Jėzaus kryžiaus galybės trimitininku, bet ir savo kūne nešiojo Jo žymes (žr. Gal 6, 17). Čia žymės – tam tikri kančių įspaudai, kai dėl Kristaus liudijimo bei bekompromisinio Evangelijos skelbimo, turėjo nekaltai iškęsti priešų patyčias, bausmes ir kitokias negandas (plg. 2 Kor 11, 23 – 27). Kadangi Paulius, malonei veikiant, leidosi jos užvaldomas, todėl galėjo prisipažinti, kad jau yra Kristaus Jėzaus pagautas.
Kai Jėzus su mokiniais, keliaudamas per Galilėją, dar kartą prabilo apie savo kančią, nužudymą bei prisikėlimą (Mk 9, 32), apaštalai visiškai nesuprato Mesijo siuntimo į žemę tikslo. Vienas dalykas išpažinti, kad Jėzus yra Mesijas ir visai kas kita (iš tikėjimo pertekliaus) dėl Jo būti pasiruošus visko netekti, net savo gyvybę prarasti, laikantis Jo nusistatymo (Fil 2, 5). Beje, 2021 metų naujausiame Lietuvos Biblijos draugijos ekumeninio apaštalo „Pauliaus laiškai“ leidimo vertime minėta ištrauka pakeista šiais žodžiais: „Mąstykite kaip Kristus Jėzus“ (Fil 2, 5).
Be radikalaus minčių atnaujinimo, nebūna ir kardinalaus širdies perkeitimo. Kai atėjusiai į mūsų širdis Švč. Trejybei (žr. Jn 14, 23) kaskart leidžiame vis laisviau veikti, esame savaip malonės veikiami bei vedami, nes nekyla net mažiausia dingstis save laikyti kažkuo didesniu (žr. Mk 9, 34), nei iš tiesų esame.
Ginčytis, kuris iš Kristaus sekėjų yra didžiausias – panašėti į milžiniško ūgio filistiečių karį Galijotą, dėl aklos savikliovos savo fizinę galią iškėlusį aukščiau Dovydo pasitikėjimo Dievu. Dvikovoje iš mėtyklės akmeniu nukovęs priešininką, Dovydas pasauliui liudija savo palaimintą dvasinį mažumą Dieve, kuri plaka Jo ritmu, nes visą savo viltį bei tikėjimą nukreipia ne į sviedžiamą akmenėlį, tarsi jame slypėtų stebuklingos galios, o į Jo pagalbą, be kurios Dovydas neabejotinai būtų žuvęs… Taigi Dievo akivaizdoje kuklus, Jo planus atitinkantis savęs vertinimas yra mums kasdien dovanojama nauja galimybė Jam dar labiau patikti, savo ištikimybę patvirtinant tarnyste visiems (žr. Mk 9, 35).
Kai auga žmogaus intelekto koeficientas kviečiant į savo širdį Šventąją Dvasią, tada jis vis geriau suvokia, kad be Dievo malonės kiekvieno individo protavimas anksčiau ar vėliau tampa sujauktas ir miglotas, nes jo puikybė yra lyg ragana, kuri taip užburia, kad ne tik materiją jis ima vertinti labiau už dvasią, bet, vertinant jo praktiškus veiksmus, asmeninių sprendimų nebederina su Aukščiausiuoju ir todėl diametraliai pradeda prasilenkti su jam skirtu galutiniu egzistencijos tikslu ir rizikuoja pakliūti į dvasinės kapituliacijos pinkles..
Kas kita, kai žmogus, kaip gyvenimo piligrimas (plg. Mk 9, 33), iš savo vidaus iškelia etinių dalykų svarbą, ir, užuot ginčijęsis su kitais apie žmogaus orumą žeminantį nesveiką konkurencinį lyderiavimą, vadovaujasi Dvasios išmintimi bei skelbia dvasines tiesas (plg. 1 Kor 2, 13). Tikintysis paprastai ir atvira širdimi priima tai, kas ateina iš aukštesnio autoriteto – iš paties Viešpaties. Jis supranta, kad nėra blogai siekti pirmosios vietos, jei tas troškimas yra apsvarstomas ir viduje kaip gimimo stebuklą patirsiantis kūdikis „išnešiojamas“. Kadangi jis stengiasi kiekvieną mintį taip pakreipti, kad ji paklustų Dievo Sūnaus protui (2 Kor 10, 5), todėl susilaukia vis didesnio Jo palankumo, kuris padeda įveikti rafinuočiausią puikybę, dažnai ir nepastebimai atsėlinančią kuklaus avinėlio kailiu.
Danguje bus žiūrima ne į mūsų buvusius titulus, rangus, apdovanojimus, o kaip užimdami įvairias pareigas atlikome mums patikėtus darbus. Kas triūsia pernelyg pasikliaudamas savimi, tokiam sunku priimti Jėzų, savo merdėjimu ant kryžiaus bylojantį, kad Jis pats dėl mūsų tapo tuo „paskutiniu“ žmogumi ir visos žmonijos tarnu. Kai žmogui šypsosi sėkmė, Jėzaus kvietimas panašėti į silpną vaikelį, savyje turintį antgamtiškumo ženklą (žr. Mt 18, 3), yra nesuprantamas dalykas, nes jis pats sau yra kieta uola ir savikliovos stiprybė. Puikybė galbūt galėtų amžinai apgaudinėti žmones, jei nebūtume mirtingi.
Tikintieji žino ir tiki, kad Kristaus nuoroda į nesugadinto vaiko širdį parodo, kad joje slypi dvasiniai turtai ir ten yra raktas į Amžinybę. Kaip vaikeliai iš prigimties spinduliuoja nekaltumu, pasitikėjimu ir visišku atsidavimu savo tėvams, taip ir visiems žmonėms Dievo skirta eiti siauru dorybių keliu, ypač išlikti tame nuolankume, kuris yra priešnuodis netikros tapatybės susireikšminimui ir vartai malonės išsiliejimui…
Kun. Vytenis Vaškelis