III advento sekmadienis C 2021

Gyventi pagal sąžinę

Kai Pajordanėje Jonas Krikštytojas, „skelbdamas atsivertimo krikštą nuodėmėms atleisti“ (Lk 3, 3), minioms sakė, jog nedera bėgti nuo besiartinančios rūstybės, tai buvo eschatologinė žinia, kaip įspėjimas tiems, kurie formaliai, be vidinio nusiteikimo keistis, ruošėsi priimti atgailos krikštą. Pasak istorinių šaltinių, žydai, taip pat ir Jonas Krikštytojas, laikėsi judaizmo apokaliptinės nuostatos, jog Karalystė bus įgyvendinta Dievo teismu, ir nusidėjėliai sulauks pasmerkimo bei negailestingo sunaikinimo. Visa tai buvo siejama su ateinančio Mesijo asmeniu.

Dalis žydų, pripažindami Krikštytojo dvasinį autoritetą ir tikėdami jo mokymu, suprato, jog atėjo metas ruoštis sutikti Ateinantįjį, kuris bus galingesnis už Joną. Jie, klausinėdami jį: Tai ką gi mums daryti?, liudijo, jog yra pasiryžę protu bei širdimi priimti tą skelbiamą pranašo tiesą, kurios jiems stigo. Tik atliekamas veiksmas, o ne atidėliojamas ketinimas daryti jį, sąlygoja žmogaus dvasinę vertę. Tai – ir nuolankumo dorybės išraiška, kai žmogus pripažįsta, jog jam reikia kito, be kurio jis pasiliktų vien savo vienadienių poreikių, trumparegiškų nuostatų bei savikliova grįstų poelgių sumaištyje…

Atsivėrimas tiesai – įsiklausymas į savo sąžinę, kuri, pasak švedų mokslininko ir teologo Emanuelio Svedenborgo, yra „Dievo buvimas žmoguje“. O kai žmoguje prabyla pats Esantysis, Jis ne tik padeda protu atskirti gėrį ir blogį, melą ir tiesą, bet ir stiprina asmens valią daryti gera ir bodėtis nuodėmės. Tinkamas proto sprendimas lemia gerą valios veiksmo rezultatą. Tada išsipildo Evangelijos tiesa: Geras medis negali duoti blogų vaisių, o blogas – gerų. Tad auginkime savyje gerumo medį, duodantį teisumo vaisių, ir tegul ant jo šaknų liejasi gyvasis Šaltinio vanduo, nes, anot Alberto Einšteino, tikrasis žmonijos progresas priklauso ne tiek nuo išradingo sumanumo, kiek nuo sąžinės.

Jonas Krikštytojas nepaliko nežinioje tų žydų, kurie laukė konkrečių pamokymų, naujais pokyčiais bei polėkiais praturtinančių jų kasdienybę… Muitininkams, kariams ir kitiems jis sakė, jog reikia laikytis teisingumo ir kiekvieną darbą daryti sąžiningai; ypač pabrėžė tarnystės svarbą vargšams bei bedaliams. Tai primena vieną didžiausių XX amžiaus misionierių šv. Teresę iš Kalkutos, kuri ne tik savo gyvenimą paskyrė vargingiausiųjų tarnystei, bet į gražiausios motiniškos meilės skarą įsupdavo tuos Indijos gatvėse mirštančiuosius, kurie niekam neberūpėjo… Motina Teresė kaip gyveno, taip ir kalbėjo: Mes negalime daryti didelių dalykų, tik mažus su didele meile. Taigi gyvenimo pašventinimo esmė glūdi mažuose dalykuose, kai bendraudami su aplinkiniais, esame jiems atidūs, pagal galimybes visada pasiruošę jiems kažkuo padėti, žinodami, kad tai labiausiai patinka Neregimajam.

Krikštytojas skelbė, jog Mesijas žmones krikštys Šventąja Dvasia ir ugnimi. Tai – nuoroda į Dievo Dvasios išsiliejimą ant apaštalų per Sekmines. Anuomet artimiausi Jėzaus mokiniai buvo patepti Dievo Dvasios ypatingu veikimu „lig pat žemės pakraščių“ (Apd 1, 8) nešti Gerąją Naujieną vargdieniams. Šv. Paulius taikliai apibūdina naują apaštalų pasiuntinybės proveržį evangelizuoti: „Mūsų Evangelija neatėjo pas jus vien tik žodžiais, bet su jėga ir Šventąja Dvasia, ir su tvirtu įsitikinimu. Juk žinote, kaip pas jus elgėmės jūsų pačių labui“ (1 Tes 1, 5).

Šv. Ambraziejus byloja apie veiksmingo Dvasios patepimo svarbą skelbiant Kristų ir Jo mokslą: „Yra upė, kuri užlieja savo šventuosius tarsi smarkus srautas (…). Kas tik pasisemia iš tos upės srovės, pakelia savo balsą. Ir kaip apaštalai skardžiu balsu skelbė Evangeliją iki tolimiausių žemės pakraščių, taip ir tasai ima skleisti džiaugsmingąją Viešpaties Jėzaus žinią. Tad priimk iš Kristaus šią upę, kad ir tavo skelbimas skambėtų galingai“. Priimti Jo upę – gerti gyvąjį vandenį, kad patys jo dovanai gavę, dovanai bei dykai dalintumės su kitais (žr. Mt 10, 8). Juk visų žmonių sielos trokšta Dievo labiau (dažnai jiems net nejaučiant) nei ištroškusi elnė uodžia upelio.

Šv. Augustinas veikale „Dievo miestas“ rašo apie savimeile grįstą Babilono miestą ir Dievo, kurio pamatai – beribė Viešpaties meilė. Nors tikintieji savo darbais kviečiami ne savo garbės ieškoti, bet To, kuris save paaukojo už visus, tačiau kartais Dievo skelbimo bei Jo liudijimo metu gali kilti rafinuota ir vos pastebima pagunda dėl gautų malonių įtvirtinti save, didžiuojantis ne Juo, o savimi… Atvirai klauskime: „Ką turiu, ko nebūčiau gavęs iš Tavęs, brangus Viešpatie?“ Tavo rankose mano mintys, „liežuvis“, kuriuo garsinu Tavo vardą, o kartais ir apkalbu artimą, mano trapios gyvybės siūlas ir galutinis likimas.

Taigi esame Tavo nuosavybė ir Tavo šventovė. Priklausome ne Babeliui, bet Dievo miestui, kuriame gyvena amžinai Švč. Trejybę mylintys Jo vaikai.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content