Gyvybingiausios malonės proveržis

Suprasti Kristų ir sekti Jį taip, kaip Jis nori, o ne taip, kaip mums įtaigiai šnibžda pataikūniška savimeilė, – tapatintis su Juo. Malonės apvalytas suvokimas, kad per Jėzaus mirtį bei prisikėlimą esame amžiams įskiepyti Vynmedyje, nes priklausome Jam, o nebe sau, mus skatina savo gyvybingomis širdžių šakelėmis su dėkingumu apkabinti Jo kamieną. Tai – Nukryžiuotojo kojų apkabinimas ir nebepaleidimas. Tai – panašėjimas į Jį, kai su malda ir tikėjimu kūrybingai savyje ugdome Dievo dovanas. Tai – pasilikimo Jame garantija, vykdant iki gyvenimo pabaigos savo pašaukimą bei paskirtį.

Nors civilizacijos, ypač naujausių technologijų kūrimo progresas liudija apie aukščiausią kai kurių specialistų intelekto panaudojimo lygį, bet, kai daugeliui visuomenės narių nepasotinamas kūniškų malonumų siekis tampa įvairių priklausomybių jungu, iš kurio vien savo pastangomis nebepajėgiama išsivaduoti, tada Jėzaus klausimas: Kokia būtų nauda, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, o save pražudytų ar sau pakenktų?!, įgyja egzistencinę prasmę.

Pasak Vatikano II Susirinkimo, „tikrasis vynmedis – Kristus, teikiantis gyvybę ir vaisingumą šakelėms, tai yra mums, kurie per Bažnyčią pasiliekame jame, ir be jo mes nieko negalime padaryti“.   Kaip Tikrasis vynmedis yra Bažnyčios Vadovas, taip mes esame Jo Kūno nariai – daugybė šakelių, kurios visos turi būti apvalytos, kad duotų dar daugiau vaisių, skirtų žemei ir dangui. Kadangi esame Kristaus bendraįpėdiniai ir mums suteikta malonė dėl Jo ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti, kad su Juo būtume pagerbti, todėl turime apsivalyti nuo visų ydų ir būti pasirengę kiekvienam geram darbui (žr. 2 Tim 2, 21).

Kaip neįmanoma šakelei duoti vaisiaus pačiai iš savęs, nes ji nieko neturi, kas galėtų palaikyti jos gyvastį, taip ir visų žmonių darbai bus ištirti… Teismo dieną paaiškės, koks kieno darbas yra vertas (žr. 1 Kor 3, 13) ir koks kieno buvo bendrystės ryšys su Kristumi, kuris yra nesugriaunamas pamatas. Kieno statybos darbas ant to pamato išliks, tas gaus užmokestį. O kieno darbas sudegs, tas praras užmokestį; jis pats išsigelbės, bet tartum per ugnį.

Taigi kas Dievui tarnauja neapsivalęs (neapvalytas) nuo savo senųjų nuodėmių, esti panašus į tuos Jėzaus mokinius, kurie, nors Viešpaties vardu darė net stebuklingų ženklų, tačiau susilaukė atmetimo, nes individo tarnystės darbai niekada negali pateisinti jo nedoro gyvenimo būdo (žr. Mt 7, 23). Ne veltui apaštalas Paulius byloja: Tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas.

Kristus palyginime apie šakeles byloja ne apie mūsų oficialų priklausymą Jam, kai, atlikdami mums pavestą tarnystę, galime širdyje pasidžiaugti įdėto triūso rezultatais… (žr. Lk 10, 17). Tikro džiaugsmo esmė, jungianti šį gyvenimą su amžinuoju, yra kitokia. Jėzus savo mokinius moko: Bet jūs džiaukitės ne tuo, kad dvasios jums pavaldžios; džiaukitės, kad jūsų vardai įrašyti danguje. Kai darome gerus darbus (nors kartais ir klysdami) grynai dėl Jėzaus garbės bei artimo labui, būdami įsitikinę, kad esame nenaudingi tarnai, padarėme, ką turėjome padaryti, tada toks objektyvus bei nuolankus savęs vertinimas yra dvasinis rodiklis, liudijantis, jog mes tam tikrą Dievo nuomonę apie save vertiname nepalyginamai labiau nei aplinkinių.

Tikinčiojo troškimas visada pirmiausia stengtis patikti Viešpačiui yra platus jo širdies atvėrimas malonės veikimui, stengiantis iš klusnumo vykdyti Jo valią. Tai – Biblijoje minima meilė, uždengianti nuodėmių gausybę ir suteikianti neblėstančią viltį, jog artėja lemtinga valanda, kai džiaugsmas, kad mūsų vardai įrašyti danguje, taps versme vandens, trykštančio į amžinąjį gyvenimą.

„Vikipedijos enciklopedijoje“ rašoma: „Medžio kamienas tarnauja kaip atrama, iškelianti lają į viršų, be to, juo pernešamos medžiagos iš šaknų į šakas. (…) Tik jauniausia medienos dalis, esanti arčiausiai kamieno šerdies, tarnauja vandens ir mineralinių medžiagų pernašai“. Kuo labiau pažindami Jėzų stengsimės, malonei veikiant, ir mintimis, ir širdimis vis giliau skverbtis į Jo mokymo tiesas, tuo greičiau keisimės ir arčiau Jo Širdies – Vynmedžio kamieno šerdies – būsime; gyvuoju vandeniu savo sielų troškulį malšinsime ir kaip atgaivintos šakelės Prisikėlusiojo veikimą gerumo vaisiais kitiems liudysime… Taps akivaizdu: rezultatas pranoko visas mūsų pastangas.

Motinos dieną prisimename Mergelę Mariją, kuri su Jėzumi drauge buvo ir skausmo, ir džiaugsmo valandomis. Savo maldose linkėkime visoms tikinčioms mamoms su pasitikėjimu žiūrėti Dievo Motiną, kuri bylojo: Mano siela šlovina Viešpatį, (…) nes didžių dalykų padarė man Visagalis. Brangiosios motinos, dažniau garbinkite Tą, kuris visada su jumis. Leiskite Dievui būti Dievu jumyse, ir per jus gyvybingoji Jo malonė tegul dar stipriau teka ir į jūsų vaikus…

Kun. Vytenis Vaškelis