Meilė priešams kitokia
Kai Neklystantysis mums sako: „Mylėkite savo priešus“ (Lk 6, 27), nekalba apie įsimylėjusiuosius, kurių meilė grindžiama abipusių simpatijų jausmais, bet trokšta, kad, šį nelengvai įvykdomą priesaką priimtume besąlygiškai pasitikėdami Jo žodžių išsipildymo tikrumu. Tie, kas stokoja malonės, negali daryti gera tiems, kurie, pavyzdžiui, plėšia jų garbę. Be Dievo pagalbos jie nepajėgs melstis už savo persekiotojus.
Tačiau, kas pasiveda Šventosios Dvasios vedimui, į savo protą bei širdį įsileidžia malonės veikimą, ir, Dievo akivaizdoje apsvarstęs Jėzaus prašymą, neabejoja dangaus pagalba, nes Jo žodžių tiesa pasitiki labiau nei savo žmogiškais sprendimais. Kai tikėjimo Jėzumi uola yra klusnumas Jam bei Jo įsakymams, jos joks priešas nepajėgus sugriauti. Tada tikintysis yra ne tik apsaugomas nuo tų klystančiųjų blogos valios poelgių, kuriuos būtų pernelyg sunku pakelti, pataikaujant savivalei (juk kas jo gyvenime įvyksta, visada tai būna Dievui žinant bei leidžiant), tačiau jis savo maldingą sielos žvilgsnį fokusuoja į Emanuelį, ir, pasilikdamas su Juo bei Jame, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai (…), viskuo viliasi ir visa ištveria.
Laikydamasis Kristaus mokymų kelio Jo sekėjas pripažįsta, jog nepakanka gera daryti tik bendraminčiams, kurie atsilygina tuo pačiu… Uolus krikščionis net savaip pradėtų ilgėtis kad ir mažų persekiojimų dėl Jėzaus vardo, jei visiškai nepatirtų panašių išbandymų, kuriuos išgyveno Mokytojas. Jei niekas jo nepersekiotų, niekuomet negalėtų net priartėti prie aukščiausios priešų meilės viršūnės, ant kurios plevėsuoja įspūdingo grožio Nugalėjusiojo mirtį bei nuodėmę pergalės vėliava, simbolizuojanti Gyvenimo knygą, kurioje įrašyti visi, kurie yra Dangaus Karalystės verti. Specialiai neieškome tų, kurie mums suteiktų skausmo, kad mes, kantriai pakęsdami jų įžeidimus, augtume nuopelnais amžinybėje. Kiekvienas susiduriame su savo „priešais“, pavyzdžiui, pagundomis, kurias ryžtingai atmesdami ir stengdamiesi ugdyti dorybes, tikrai augame malonėmis Viešpatyje.
Kai, nusileidę iš tam tikrų dvasinių priešų meilės apmąstymo aukštumų, pamatome rūsčios tikrovės vaizdą, sakome, jog kartais, užuot žmogus, savo elgesiu atspindėjęs Kūrėjo panašumą, dėl savo elgesio morališkai nupuola žemiau gyvulio… Kartą vieną vyrą su didžiuliu šunimi, plaukiančius valtimi upe, matė nuo kranto. Tas žmogus ketino atsikratyti savo augintinio, jį paskandindamas. Vargais negalais pavyko gyvūną per bortą įmesti į vandenį; bet, gyventi trokštantis padaras iš visų jėgų veržėsi įsiropšti į valtį. Kai žmogus, stengdamasis kuo toliau nustumti šunį nuo valties, pats įkrito į sraunią upę, būtų nuskendęs, jei ne ištikimasis augintinis, kuris puolė prie savo šeimininko, tvirtai dantimis sučiupo jo palto skverną ir nutempė prie kranto, išgelbėdamas savo žudiką… Taigi Dievas kartais pasinaudoja net protauti negebančiais sutvėrimais, kad galėtų dvasiškai sukrėsti individą, kuriam aklas žiaurumas buvo užtemdęs sveiką protą ir ledo gabalu pavertęs jo širdį…
Jėzus perspėjo: Kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus. Kai, per Sekmines ant apaštalo Petro nužengusi Šventosios Dvasios galybė kardinaliai perkeitė jo širdį ir uždegė ją neužgesinama meilės liepsna, vėliau jis rašė: Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte Jo pėdomis. (…) Šmeižiamas Jis neatsikirtinėjo, kentėdamas negrasino, bet visa pavedė teisingajam Teisėjui. Ne tik Petras, bet ir mes, užuot blogio akivaizdoje kerštavę, esame pašaukti mokytis ant savo priešininkų galvų krauti žarijas, tai yra kiek tai nuo mūsų priklauso, gyventi taikiai su visais žmonėmis ir, užuot, leisdamiesi blogio nugalimi, nugalėtume blogį gėriu (Rom 12, 21). Kristaus taikdariai visur ir visada stengiasi išlikti teisūs, nors dėl to ir patirtų tam tikrų negandų (plg. Mt 5, 9 – 10).
Semkimės stiprybės iš pirmojo kankinio šv. Stepono pavyzdžio. Kai jis, mirties akivaizdoje, žvelgdamas į dangų, turėjo malonę išvysti Jėzų, stovintį Dievo dešinėje, prieš iškeliaudamas pas Viešpatį, meldėsi už savo budelius ir garsiai sušuko: Viešpatie, neįskaityk jiems šios nuodėmės! Argi jo karališkasis kilnumas agonijos metu atleisti priešams nėra priminimas Ecce Homo, kybančio ant kryžiaus ir sakančio: Tėve, atleisk jiems, nes jie nežino, ką darą? Jėzaus kankintojai žinojo, kad Jame nerasta jokios kaltės, bet vis tiek Nekalčiausiasis buvo pasmerktas myriop.
Ir vis dėlto smurtininkai negalėjo suvokti didžiojo Jo savanoriškos Aukos paradokso: Jis mirė, kad mes visi amžinai dėl Jo ir Jame gyventume! Jo kenozė bei prisikėlimas iš numirusių akivaizdžiai patvirtino nemirtingą tiesą – nėra didesnės meilės, kaip gyvybę už draugus atiduoti. Kadaise visi dėl pirmapradės kaltės pasekmių buvome Dievo priešai (Rom 5, 10). Bet kadangi Dievo Sūnaus mirtis mus sutaikino su Dievu Tėvu, tai juo labiau mus išgelbės Jo gyvybė, kai jau esame sutaikinti.
Taigi, kad Dievas mus galėtų visada vadinti savo draugais bei vaikais, turime ne tik atsiriboti nuo bet kokios nuodėmės viešpatystės mūsų kūnuose (plg. Rom 6, 12), bet ir su atvira bei dėkojančia širdimi kaskart šlovinti Jėzaus vardą, kad niekas negalėtų mūsų atskirti nuo Dievo meilės, kuri yra mūsų Viešpatyje Kristuje Jėzuje.
Kun. Vytenis Vaškelis