Prisikėlusysis – mūsų širdžių deguonis
Tuščias kapas, kuriame buvo palaidotas Išganytojas, paradoksaliai yra Jo iš numirusių prisikėlimo įrodymas. Tuštuma tapo nuoroda į gyvybės pilnatvę. Mirusysis yra Nemirtingasis. Jėzaus kūno neradimas kape paliudijo Jo neribotą dievišką jėgą, kuri absoliučiai nepavaldi nei laiko tėkmei, nei Jį pasmerkusiųjų mirti ir Jį nukankinusių budelių įniršiui, nei ginkluotų sargybinių (Jo kūną saugojusių) akylam budrumui… Biblija yra Dievo tiesų apreiškimo šaltinis, ir todėl, kas joje parašyta apie Kristaus prisikėlimą po Jo nukankinimo ir apie kitus būsiančius dalykus, susijusius su pasaulio pabaiga, tai negali neįvykti.
Kadangi Šventoji Dvasia su asmens žmogiškumą dieviškai sukilninančia ir jo širdį bei mąstymą perkeičiančia galia ant apaštalų per Sekmines dar tik rengėsi nužengti, nenuostabu, kad jie, dramatiškai netekę Mokytojo, perdėm žmogiškai liūdėjo, žydų persekiojimų bijojo, ir jų tikėjimas Mesiju susilpnėjo… Žinome, kad Prisikėlusysis, pasirodęs apaštalams, „jiems priekaištavo už širdies kietumą, kad netikėjo tais, kurie buvo matę Jį prisikėlusį“ (Mk 16, 14).
Čia Jėzus apaštalams ir mums davė pamoką, kad kai gyvenime sutiksime tikinčiuosius, išgyvenusius ypatingą su Jėzumi maldoje bendrystės potyrį ir norinčius su mumis pasidalinti asmenine patirtimi, pirmiausia išklausytume juos, ir, jei jų liudijimai, veikiami Dvasios, galėtų būti naudingi kitų dvasinio gyvenimo ugdymui, turėtume juos net paskatinti, esant tinkamoms galimybėms, ne tylėti, bet drąsiai skelbti, kokių dalykų padarė Visagalis, tiems, kurie įdėmiai klausosi…
Kristaus mirtį ir prisikėlimą skiria vos įžiūrima riba, nes faktiškai niekas nematė kaip Jis prisikėlė. Taigi ne prioritetiniai dalykai – didžiulio akmens nuo kapo uolos nuvertimas ir Jėzaus kūno neradimas – liudija apie tokį įvykį, kuris keičia žmonijos likimą. Tylus ir nežinomas Kristaus prisikėlimas iš numirusių mums yra užuomina į kiekvieno mūsų būsimosios mirties ir iškart po jos susitikimo su Aukščiausiuoju paslaptį.
Taigi tik tada, kai Pasirodžiusysis prabilo apie savo pasiuntinybę į žemę ir ypatingos malonės veikimu suteikė jiems mąstymo šviesą – „atvėrė jiems protą, kad jie suprastų Raštus, ir pasakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš numirusių“ (žr. Lk 24, 45 – 46), apaštalų tikėjimas vėl buvo nežemiškai sustiprintas. Akivaizdu, kad, Kristus iškeldamas tikėjimo dorybės nieku kitu nepakeičiamumą, netiesiogiai jį gretina su dieviška meile, kuri yra visų dorybių motina. Nors tikėjimo dovana yra laikino pobūdžio (juk Danguje tikėjimo ir vilties, kaip vienų iš kertinių mūsų egzistencijos „ramsčių“ gyvenantiems žemėje nebereikės), bet be tikėjimo neįmanoma ne tik patikti Dievui, bet ir gyventi taip, kaip Jis mus moko.
Išganytojui prisikėlus, Jis toks pats ir kitoks. Jo transcendencija tam tikra prasme nustelbia Jo žmogiškumą. Nors Jis mums labai artimas ir savaip savas, todėl net Jį vadiname vyresniuoju Broliu, bet iš tiesų Jis dabar iš kiekvieno savo sekėjo laukia tikėjimo darbų, kaip atsako į Jo nesiliaujantį kvietimą: Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: Aš jus atgaivinsiu. Taigi pirma mūsų užduotis – kaskart paklusti Jo kvietimui, ateiti pas Jį ir maldingoje tyloje pabūti su Juo. O tik paskui tebus mūsų uolus veikimas, kaip atsiliepimas į Jo artimumo malonę…
Drauge su vienu rašytoju tarkime: ,,Jėzau, Didįjį Penktadienį mano akys dar regi nuodėmę, tačiau per Velykas gimsta naujas žmogus. Mano rankos švarios, o nuodėmės daugiau nebematyti. Visa tai dovanojai veltui ir pasakei, kad dėl manęs nugalėjai velnią, nuodėmę ir mirtį”.
Nors blogis pasaulyje egzistuos iki Jam antrą kartą ateinant žmonijos teisti, bet Prisikėlusiojo niekas „nebeįspraus“ į kapo rūsį, nes po svarbiausios pasaulio istorijoje Jo Atpirkimo misijos įvykdymo mums visiems plačiausiai atsivėrė Jo Širdis, kad joje atrastume save ir, malonės paliesti, pripažintume: Iš Jo Širdies sklinda dangaus šviesa, primenanti, jog Jis, ant Kryžiaus mus išgelbėjęs, jau atliko esminę savo švenčiausio darbo dalį. Dabar mūsų eilė…
Vienas teologas rašė: „Galime būti tikri, kad savo tikėjimo ir meilės pilnatve Marija sielos gelmėse iškart gyveno Prisikėlimo slėpiniu, meilės pergale prieš mirtį ir nuodėmę. Tą Prisikėlimo naktį Tėvas naujai grąžino jai tą, kuris buvo visas jos gyvenimas, – jos mylimąjį Sūnų ir jos Dievą“.
Ir mums, tikintiems Jėzaus galutine prisikėlimo pergale, išmuš Velykų varpas, skelbiantis: „Visi, kas tikėjo ir pasitikėjo Juo, nematys mirties per amžius!”
Kun. Vytenis Vaškelis