Evangelija – gyvenimas atsivertimu
Jėzaus viešoji veikla prasidėjo nuo Gerosios Dievo Naujienos skelbimo: „Atėjo įvykdymo metas“ (Mk 1, 15). Kiekvienas ištartas Jėzaus žodis yra skirtas ne mūsų žinioms gausinti ir savo intelektu didžiuotis, bet širdis bei likimus keisti. Jei teisusis Jobas išbandymų valandą išliko ištikimas Dievui ir sakė: Nepasitraukiau nuo Jo ištartų įsakymų, branginau širdyje Jo žodžius, tuo labiau mums skirta geriau įsižiūrėti į tobuląjį laisvės Įstatymą, kad jį įsimintume, ir, juo vadovaudamiesi, būtume palaiminti už visus savo gyvenimo darbus (žr. Jok 1, 25). Dėl to Žodis tapo kūnu, kad mes, klausydamiesi Jo žodžių, taptume jų vykdytojais, nes esminė Kristaus mokinio tapatybės savybė – laikymasis Jo mokslo (Jn 8, 31).
Kas iš to, jei kitus mokėtume guosti, pamokyti ir link Kristaus kreipti, bet patys, savaip pataikaudami sau, laikytumės dvigubų elgesio standartų. Apaštalas Paulius ne veltui perspėja apie veidmainystės pavojų, kuri Kristaus skelbėjus supriešina pačius su savimi. Jis kasdien drausmino savo kūno užgaidas ir davė mums sektiną pavyzdį bylodamas: Aš bėgu nedvejodamas ir grumiuosi ne kaip į orą smūgiuodamas, bet tramdau savo kūną ir darau jį klusnų, kad, kitus mokydamas, pats nepasidaryčiau atmestinas. Taigi net mažiausia veidmainystė tiesai yra neištikimybės Evangelijai dėmė.
Kas yra atsivertimas, kuri skelbia Kristus? Kai kurie žmonės mano, kad, pavyzdžiui, jei jie mes rūkyti, atvers naują savo gyvenimo knygos puslapį… Tačiau atsivertimo esmė – ne tiek kažko atsisakyti, bet visa savo esybe gręžtis į Jėzų. Keičiu savo požiūrius ne dėl to, kad vien savo jėgomis vengčiau ydų, bet kad pasikeitė mano gyvenimo kursas. Kadangi be Jėzaus neturėtume jokios prošvaistės ilgėtis Gyvenimo pilnatvės, todėl turėjo ateiti tikrasis Karalius, skelbiantis atsivertimą bei tikėjimo Evangelija būtinybę, nes Jo Karalystė čia pat! Taigi, kai keičiasi mūsų įsitikinimai, galime išsivaduoti iš visų nuodėmių pančių, nes kaskart viską atiduodame Jam. Tikras atsivertimas – suvokti pirmapradės kaltės padarinius, nekęsti nuodėmės chameleoniškumo ir, veikiant Šventajai Dvasiai, su malda širdyje kasdien gręžtis į Viešpatį, padedantį mums panašėti į Jį.
Atsivertimas – kovos kelias, kai kasdien su tikėjimu meldžiamės: Ir neleisk mūsų gundyti, bet gelbėk mus nuo pikto. Juk jei pritartume savo nuodėmingiems polinkiams, įsiliepsnojęs geismas mus vestų į mirtį (Jok 1, 15). Tačiau laikydamiesi Evangelijos žinome, kad visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami. Persekiotojai – ne tik kai kurie asmenys, pavyzdžiui, pasislėpę po anonimų kaukėmis ir besisvaidantys užgauliais bei niekuo nepagrįstais komentarais tikinčiųjų atžvilgiu… Tai – ir pagundos, kurias Dievas leidžia, kad ištirtų, ko esame verti. Ne veltui IV amžiuje gyvenęs išsilavinęs vienuolis Evagrijus įžvalgiai rašė: „Pašalinkite pagundas, ir niekas nebus išganytas“.
Vienas ortodoksų dvasininkas kalbėjosi su savo vyresnio amžiaus parapijiečiu, kuris džiaugėsi, kad metams bėgant nuo jo tolsta įvairios pagundos. Tėvas Vladimiras į jį pažiūrėjo ir sako: „Kaip jus galite džiaugtis? Nejaugi nesuprantate, kad kai jus palieka pagundos, negalite tarnauti Dievui, nugalėdami blogį pasaulyje? Ar nesuvokiate, kad kai jus atsėlinusias pagundas nugalite, Dievui labiau patinkate, nes ištikimiau tarnaujate Jam bei žmonėms? Juk blogis, kurį įveikiate savo sielos gelmėse yra nugalimas ir visatoje. Skubėkite kovoti su tomis pagundomis, kurios dar jums liko, ir neprašykite, kad jos būtų pašalintos“. Kai susiduriame su pagundomis, pasitikime Dievu, nes, pasak apaštalo Jokūbo, Jis ištikimas, neleis jūsų mėginti virš jūsų jėgų, bet padarys, kad galėtumėte atlaikyti išmėginimą.
Jėzus mus kviečia: Tikėkite Evangelija! Jis nesako: „Mano žodžiai kieti, todėl galite elgtis ir kitaip, nei mokiau…“ Biblijoje net užuominos nėra, kad galėtume grįžti į senojo Adomo nuodėmės kelią – vėl keliaklupsčiauti prieš savo netikros tapatybės iškamšą ir išlikti Kristaus teisume. Kaip negailestingas mūsų priešas šėtonas gundo, kad žmonės atkristų „nuo tikėjimo“ (1 Tim 4, 1), ir jų būtų „nebeįmanoma iš naujo atgaivinti atsivertimui“ (Žyd 6, 6), taip Gelbėtojas Dievas trokšta, kad visi žmonės būtų išganyti.
Žinome, kad kai kurie vienuoliai daro nuolatinio atsivertimo įžadą. Kai jie skaito Evangeliją, stengiasi kaskart plačiau atverti savo širdis, kad jų atsivertimo atnaujinimas pasireikštų augančiu tikėjimu bei meile. Todėl su teologu Silvano Fausti SJ viltingai tarkime: „Tikiu Evangelija, kai, skaitydamas jos ištrauką, pasitikiu Jėzumi ir su tikėjimu Jo meldžiu, kad galėčiau priimti tą ypatingą dovaną, kurią Jis man duoda šiuo pasakojimu. Tada šia prasme esu atsivertęs, ir yra atėjęs metas, kai manyje realizuojasi šis Dievo karalystės trupinėlis“.
Kun. Vytenis Vaškelis