ŠVČ. KRISTAUS KŪNAS IR KRAUJAS (DEVINTINĖS) B 2021

Amžinasis Žodis yra žmogaus maistas

Ar gali būti kas nors brangiau už Eucharistinį pokylį, kuriame Jėzus mus sotina pačiu savimi? Šv. Mišiose Jis mums dovanoja savo Kūną ir Kraują, kad pasiliktume Jame ir būtume verti prisikelti paskutiniąją dieną amžinajam gyvenimui. Šv. Tomas Akvinietis apie Eucharistiją rašė: „Joks kitas sakramentas nėra išganingesnis už šį, kuriuo apvalomos nuodėmės, ugdomos dorybės, o siela apsčiai pripildoma visokiausių dvasinių dovanų“.

Jėzus yra Dievas, sotinantis mus pirmiausia savuoju nemirtingumo galybę laiduojančiu žodžiu. Kaip kadaise Visagalis Viešpats paprastiems žodžiams: „Tebūna šviesa!“ (Pr 1, 3) įkvėpė gyvybę, ir šviesa išsklaidė tamsos sutemas, taip Švč. M. Marijos ištartas „Fiat“ tapo naujo žmonijos gyvenimo aušra, nes viešpačių Viešpats – Dievo Žodis – nesigėdijo susimažinti ir prisiimti kūdikio bejėgiškumą, kad vėliau, Paskutinės Vakarienės metu, jį galėtų perkelti į Ostijos trapumą.

Prisimintina, kad Eucharistinis Kristaus buvimas  trunka tiek laiko, kiek išlieka duonos bei vyno pavidalai. Jėzus Eucharistijos pavidaluose ir kiekvienoje jos dalelėje esti visas. Todėl per šv. Mišias atlaužiama Ostijos dalis Kristaus nedalija. Kai vardan Jo patarnaujame kitiems, tarsi atlaužiame savo esybės riekę jiems. Tada, nors save savaip eikvojame, bet užuot sunykę, paradoksaliai įsišaknijame bei augame Jėzuje, nes panašėjame į Jį, dėl mūsų atidavusį visą save ir po prisikėlimo iš numirusių viską su kaupu atgavusį Dieve Tėve.

2014 metais popiežius Pranciškus vienos bendrosios audiencijos metu kalbėjo: ,,Iš Eucharistijos teka ir joje įgauna formą Bažnyčios tapatybė ir misija. (…) Per Eucharistiją Jėzus nori įeiti į mūsų gyvenimą ir jį pripildyti savo malonės, kad kiekviena bendruomenė gyventų suderinamai su liturgija, kad būtų darna tarp to, kas švenčiama, ir to, kaip gyvenama”.

Graikiško žodžio eucharistia prasmė – dėkojimas. Per šv. Mišias aukščiausiajam Kunigui – Kristui – dėkojame už įvykdytą Atpirkimą, gyvenimą, pašaukimą, bendruomenę, su kuria vieningai šloviname Jo vardą ir, pasak Vatikano II Susirinkimo, stengiamės „gerai suprasti apeigas ir maldas, šventajame vyksme dalyvauti sąmoningai, maldingai bei aktyviai“. Liturgijos konstitucija byloja apie galutinį šv. Mišių vaisių, mus visiems primindama, kad „aukodami tyrą Ostiją, ne tik per kunigo rankas, bet ir drauge su juo, mokytumės aukoti patys save ir diena iš dienos siektume vienybės su Dievu ir tarpusavyje, tarpininkaujant Kristui, idant galop Dievas visiems būtų viskas“.

Kai pamaldose matome iškeltą konsekruotą Ostiją, ji liudija, jog, kol maldingai stengiamės pirmumą teikti Jėzui, pasaulio nuodėmių tamsa neužtemdys mūsų tikėjimo darbais grindžiamos draugystės su Juo, artimu bei savimi. O kai dvasinį žvilgsnį kreipiame aukštyn į Taurę, prisimename, kad joje esti begalinė Kraujo galybė, ne tik anuomet Golgotoje numazgojusi žmonijos nuodėmės gėdą, bet ir veikianti dabartyje, ypač silpnųjų, kenčiančiųjų, sergančiųjų gyvenimuose…

Kiekvienose švenčiamose šv. Mišiose Tėvas dovanoja mums savo Sūnų, kurį su nuoširdžiu dėkingumu priimame šv. Komunijos metu. Tam tikra prasme Eucharistijos šventimas yra davimas ir gavimas, nes, priimdami Eucharistinį Kristų, slėpiningu būdu esame taip sudievinami, kad, tapatindamiesi su Tuo, kurį priimame, galėtume ir kitiems duoti Tą, kuris trokšta vis laisviau veikti per mus į aplinkinių širdis… Taigi Eucharistija mus labiausiai priartina prie Dievo, nes, pasak Bažnyčios mokymo, “Eucharistija Jėzus mums teikia savo paties gyvenimą”.

Šį sekmadienį švęsdami tėvo šventę ir sveikindami šeimų galvas (1 Kor 11, 3), suprantame, kad daugelio vyrų ir tėvų netikėjimo nuodėmėmis sužeistą savimonę gali išgydyti tik Kristus, kuris kviečia vyrus, žmonas bei vaikus ateiti pas Jį (Mt 11, 28). Kai šis kvietimas vykdomas, sutuoktiniai, būdami Jo artumoje, pirmiausia negali neatgailauti dėl padarytų klaidų. Jie vienas kito atsiprašo ir atleidžia nuoskaudas. Jie skuba prie Dievo gailestingumo šaltinio, kuris yra Susitaikymo sakramentas. Jie sekmadieniais (be svarbios priežasties) nebepraleidžia šv. Mišių šventimo, nes juose auganti malonė stiprina suvokimą: kaip duona yra maistas kūnui, taip įdėmus Dievo žodžio klausimas bei Eucharistijos priėmimas – penas sielai. Juk pasak vieno rašytojo, Jėzus pasiliko čia dėl tavęs. Nemanyk, jog didelė pagarba susilaikyti nuo Komunijos, jei esi tinkamai pasirengęs. Nepagarba tik nevertai Jį priimti.  O anot šv. Augustino, Amžinasis Žodis, kuriuo maitinasi angelai, Žodis, lygus Tėvui, yra ir žmogaus maistas.

Tėvai pasikviečia savo sūnus bei dukras ir drauge taria „Tėve, mūsų“ maldos žodžius… Vaikai neakli. Jie mato tikras permainas, vykstančias jų namuose, ir jiems tai – geriausia pamoka. Kiek tikintys tėvai  su vis atsinaujinančiu tikėjimu savo dvasines jėgas stiprins į savo širdis kviesdami Eucharistinį Jėzų, tiek savyje augins malone grindžiamo sukilninto žmogiško gerumo želmenis, ir jų atžaloms tai bus gražiausias pavyzdys. Tad gyvybiškai reikia, kad į mūsų šeimas galėtų ateiti bei jose veikti viešpataujantis Kristus, kuris, anot vieno himno, mums tapo gimdamas draugu, per bendrą pokylį – valgiu, už mus numirdamas – auka, danguj Jis taps mums atlygiu.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content