XIX eilinis sekmadienis A 2020

Išklausytas šauksmas

Kai Jėzus stebuklingai padauginta duona pasotino didžiulę minią, „tuojau pat prispyrė mokinius sėsti į valtį ir pirma Jo irtis į kitą krantą, kol Jis atleisiąs minią“ (Mt 14, 22). Kodėl Jėzus net įsakmiai mokiniams liepė kuo greičiau atsiskirti nuo minios? Matyt, kad jų slapti troškimai galėjo sutapti su minios, kuri rengėsi pasigriebti Jį ir paskelbti karaliumi, norais.

Atsivėrė puiki galimybė Tą, kurį fariziejai iš pavydo persekiojo, pasodinti į teisėtą Dovydo įpėdinio – Izraelio – sostą, kad nuo šiol, užuot ketindami su Juo susidoroti, bus priversti Jį garbinti. Garbinimas iš prievartos? Tai „kvepėjo“ maištu ir kraujo praliejimu, kuris būtų vėjais paleidęs nesmurtinės Karalystės įgyvendinimą. Jėzus atėjo ne revoliucijos kelti ir žmonių širdis vergiška baime apraizgyti, bet buvo pasirengęs „sėstis“ į Kryžiaus sostą, nes tikrasis Dievo valdoviškumas pasireiškia ne naudojant prievartą, bet „grobiant“ žmonių širdis „beprotiška“ meile, kuri pasauliui, atmetančiam malonę, yra terra incognita ir   papiktinimas. Taigi Jėzus atėjimas mūsų išganyti būtų niekinis, jei Jis būtų labiau klausęs žmonių, o ne Tėvo.

Atleidęs minią, Jis užkopė nuošaliai į kalną melstis. Jėzus maldoje išliejo savo širdį Tėvui… Tačiau, būdamas žmogus, galėjo jausti tam tikrą gėlą, kad, pavyzdžiui, įtikėję žydai, matydami Jo stebuklingus ženklus, nors Jį jau laiko Mesiju, bet tikrais Jo mokiniais taps tik po Sekminių, kai palaimingai leisis užvaldomi Šventosios Dvasios vedimo, ir net trokš dėl Jo gyvybę paaukoti. Didysis Jėzaus rūpestis – antgamtiškai ugdyti savo mokinius, kad jie visais Jo numatytais būdais bręstų kilniausiai sielų dangui laimėjimo misijai… Todėl Jėzus meldėsi už savo mokinius, kurie, užuot gėrėjęsi savo Mokytojo įsodinimu į karaliaus sostą, turėjo nakties metu plaukti valtimi audringame ežere ir patirti net tam tikrą nusivylimą, nes šį kartą juos bėda užklupo vienus, be Jo.

Viešpats nebuvimas su apaštalais valtyje – kantrybės pamoka ir besąlygiškas pasitikėjimo Juo stiprinimas, kad iš tiesų Kristus taptų jų gyvenimo esmine ašimi, ypač tada, kai, Jam įžengus į dangų, svarbius sprendimus turės priimti, vadovaudamiesi vien tikėjimu. Didžiausias išbandymas mokiniams – Mokytojo pasirodymas ant ežero bangų, taip juos išgąsdinęs, kad jiems atrodė, jog mato vaiduoklį. Nesulaikomai iš baimės prasiveržęs apaštalų šauksmas buvo beviltiškumo ženklas, paskatinęs Jėzų bematant juos nuraminti ir dvasiškai sustiprinti: „Drąsos! Aš Esu. Nebijokite! (Mt 14, 27). Kai kūrinys išgirsta dangaus galybe alsuojantį Dievo balsą, nukreiptą į jį, negali likti toks, koks buvo. Tai – iššūkis, kurį kiekvienas mokinys priėmė skirtingai.

Pirmasis Jėzų atpažino Petras, kuriam buvo suteikta malonė kreiptis į Esantįjį, nes būtent jis yra išskirtinis mokinys, kuriam bus patikėta aukščiausia Bažnyčios tarnystės valdžia. Kai Petras tarė Viešpačiui, kad Jis lieptų jam eiti pas Jį per banguojantį ežerą, pripažino Kristaus dieviškumą ir tikėjo, jog, jei Jis sutiks su šiuo ketinimu, klusnus mokinys žengs vandens paviršiumi ir neskęs. Šv. Jonas Auksaburnis apie šį įvykį bylojo: „Niekas taip nemylėjo Jėzaus. Petras tai įrodė, Kristui prisikėlus. Tada jis nelaukė, kad su kitais eitų drauge, bet bėgo pirmyn. Beje, jis atranda savyje ne tik meilę, bet ir tikėjimą. Petras buvo įsitikinęs, kad Jėzus gali ne tik Pats vaikščioti jūra, bet gali vesti ir kitus, ir nori kuo greičiau būti prie Jo“. Petras, kaip būsimasis Bažnyčios vadovas, simbolizuoja ir visus jos narius, kurie panašiai kaip jis keliaujame per banguotą gyvenimo jūrą link Jėzaus ir kartais galime pradėti skęsti, užklupus bei įsismarkavus rūpesčių bei kitų išbandymų bangoms…

Kai Petras, labiau džiaugdamasis dėl to, kad artėja prie Mylimojo, o ne todėl, kad stebuklingai eina vandeniu, jau būdamas prie pat Jo, pakliuvo į smarkų vėjo gūsį, išsigando, ir, ėmęs skęsti, šaukėsi Viešpaties ir netrukus buvo Jo ištrauktas iš vandens. Taigi Jėzus niekada nenulauš palaužtos nendrės (Iz 42, 3), bet ištrauks mus iš visų blogybių (žr. 2 Tim 4, 18), nes kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas.  Čarlzas Sperdženas rašė: „Iš skęstančio Petro gerklės išsiveržė tik trys maldavimo žodžiai, tačiau jų užteko. Reikia ne ilgų, bet stiprių maldų. Nelaimė yra didi trumpumo mokytoja. Būtų kur kas geriau, jei mažiau plunksnų būtų puošnioje mūsų maldos uodegoje, o daugiau – sparnuose. Daugiažodžiavimas ir pasišventimas yra kaip pelai ir grūdai. Brangūs daiktai yra maži, taip pat tikros maldos esmė daugelio ilgų kreipinių atveju galėjo būti išsakyta trumpa malda kaip Petro“.

Ateinantį sekmadienį Baltarusijos – kaimyninės šalies – piliečiai rinks Prezidentą. Galime numanyti, kokie šioje diktatoriškai valdomoje valstybėje bus paskelbti rinkimų rezultatai… Tačiau šįmet šie rinkimai ypatingi, nes daugelis baltarusių, neseniai dalyvavusių tūkstantiniuose mitinguose, paliudijo, kad teisėtai tikisi bent minimalių demokratinių – socialinių visuomenės transformacijų. Maldoje solidarizuokimės ypač su tais tikinčiais baltarusiais, kurie ir taikiai dalyvavo demonstracijose, ir nuoširdžiai prašo Aukščiausiąjį pagalbos savo tėvynei bei jos žmonėms.

Kai atrodo, kad nieko patys negalime padaryti, Jėzus gali padaryti viską. Šaukimės Viešpaties, kaip tai darė Petras, ir mūsų vieninga malda tikrai bus išklausyta. Širdimi pritariu šiems vieno autoriaus žodžiams: „Mes kreipiamės į savo Viešpatį paskutinę akimirką, tačiau Jo ranka nedelsdama ima veikti ir paveja mūsų uždelstą laiką“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content