VIEŠPATIES KANČIOS (VERBŲ) SEKMADIENIS C 2022

Ecce Homo – štai Žmogus

Dievo Sūnui priderėjo būti išaukštintam prieš kančią. „Tasai, kuriam ir iš kurio yra Visata, norėjo daugybę savo vaikų nuvesti į garbę“ (Žyd 2, 10). Jis – visavaldis Karalius, ateinantis Viešpaties vardu (žr. Lk 19, 38). Tačiau anuomet, užuot Visatos Šeimininkas į Jeruzalę atjojęs ant eiklaus žirgo ar atvykęs puošniausia karieta, užsėdo ant asilaičio, simbolizuojančio meilės tarnystėje svarbumą, ir, jodamas, liudijo neturintį analogų nuolankumą.

Nors Mesijui daugybė žmonių tiesė ant kelio savo drabužius, kiti klojo žalias šakeles ir, prisimindami visus stebuklus, kuriuos jie buvo regėję (Lk 19, 37), šaukė: „Osana! Garbė Tam, kuris ateina Viešpaties vardu!“ (žr. Mk 11, 8 – 10), jais Jis negalėjo pasitikėti. Visagalis Esantysis geriau nei kuris kitas žinojo, kaip greitai neatgimusieji iš aukštybių žmonės gali iš vieno kraštutinumo mestis į kitą…

Nors minėtas Jėzaus pagarbinimas negalėjo prilygti būsimam Prisikėlusiojo šlovinimui, bet jei tuomet žydai būtų vien pagarbiai tylėję, kai pro juos jojo didis jų Geradarys, juos iš nuostabos prabilti būtų „privertę“ pakelėje gulintys akmenys, kurių šauksmas (Lk 19, 40), garbinant Viešpaties vardą, būtų niekam neprilygstantis! Prieš savo Kančią Jis norėjo, kad žydai Jam kaip Dievui teiktų prideramą šlovę, kad vėliau, kai jie, kurstytojų įtaigos paveikti, bus pasmerkę Jį nukryžiuoti, Iškeltasis ant kryžiaus pirmiausia prie savęs imtų traukti (žr. Jn 12, 32) tuos, kurie, prisiminę, kaip džiugiai Jį garbino įžengiantį į Jeruzalę ir kaip gėdingai Jo atsižadėjo, pradėtų kardinaliai keisti savo gyvenimo kryptį…

Taigi žydų charakterio nepastovumas, kai po kelių dienų jų osana pavirs ant kryžiaus Jį, tik patvirtino Kristaus atėjimo į Žemę tikslingumą. Nors didžiojo Penktadienio Įvykis savaip priblokš kiekvieną žmogų, atvira širdimi žiūrėjusį į Nukryžiuotąjį, bet tik tie bus labiausiai palaiminti, kurie Jo nepalaužiamame Tėvo valiai atsidavime tikės, kad Jėzaus kenozė turi tam tikrą tęsinį. Jo žodžiai: Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas, juk nebuvo tik mums paguosti ištarti…

Didžiosios Savaitės apmąstymų kulminacija – Jėzaus savanoriška Auka, priimant visus skaudžiausius išmėginimus, kuriuos Tėvas leido išgyventi Sūnui. Prieš Jėzų suimant, Jis Alyvų kalne, mirtino sielvarto apimtas, karštai meldėsi Tėvui. Nors Dievo Sūnus galėjo regėti net skaudžiausias netrukus prasidedančios savo kančios akimirkas ir kai kurių aplinkinių žmonių neapykantos bei abejingumo kalaviju perveriančią savo Širdį, bet viena iš sunkiausiai ištveriamų laiko atkarpėlių buvo ne tik visiško bejėgiškumo išgyvenimas, kybant prikaltam ant kryžiaus, bet ypač dvasiškai skausminga bus tam tikra atskirties valandėlė nuo Dievo Tėvo, kai, mirčiai besiartinant, Jis turės sušukti: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?!

Išbandymų akivaizdoje paaiškėja tikroji žmogaus vertė. Kai jis draugauja su Dievu, visus sunkumus stengiasi atiduoti savo Draugui, ir, malonės veikiamas, ieško išeities iš susidariusios padėties. Jis tikėjimo akimis žvelgia į Nukryžiuotąjį ir sako: „Jėzau, ištvėręs žeminančias patyčias, skaudžiausią kančią ir iki paskutinio lašo išgėręs mirties agonijos taurę, suteik jėgų ir man priimti tuos neišvengiamus išbandymus, kurie užgrūdina charakterį ir skatina veikti pagal principus. Meldžiu pagalbos Ukrainos taikiems gyventojams, kuriems okupantų daromi nežmoniški nusikaltimai, pasak popiežiaus Pranciškaus, šaukiasi dangaus; jų pikta valia visiškai užslopina sveiką protą, ir tada įsižiebia pragaro liepsna… Viešpatie, Tu į Golgotą ėjai klupdamas, nešdamas sunkiausią mūsų nuodėmių naštą, kad vieną kartą paaukotas, atsilygintum už mūsų nuodėmes (žr. Žyd 9, 28)“.

Jėzui mirštant ištarti Jo žodžiai: „Tėve, į Tavo rankas atiduodu savo dvasią“ (Lk 23, 46), reiškia, kad Jis visada buvo Tėve ir Tėvas Jame (žr. Jn 10, 30). Taip pat šioje Kristaus kančioje bei nuolatiniame Tėvo ir Sūnaus santykyje esti ir Šventoji Dvasia, nes Švč. Trejybė neišskiriama.

Giliau žvelgdami į Ecce Homo – štai Žmogus, dėkojame Jam už Jo kančią, mirtį bei prisikėlimą. Jis mus skatina net su džiaugsmu priimti gyvenimo iššūkius… Iš tiesų mus užlies malonės banga, kad prisidėjome laimint Viešpačiui galutinę pergalę ypač  mūsų širdyse, idant jos taptų panašesnėmis į Jo Širdį.

Kai jos visiškai priklausys tik Jam, su vienu rašytoju galėsime sakyti: “Laimingi tie, kurie patiki save nugalėtojui Viešpačiui ir petys į petį kovoja su Juo atlikdami savo nedidelę dalį Jo vardu ir Jo jėga! Kokie nelaimingi yra esantys velnio pusėje! Tai – pralaiminti pusė, kur pralaimėjimas reiškia amžiną pralaimėjimą“. Ar visada mūsų sprendimai bei veiksmai mus tolina nuo minėto kracho ir artina prie nugalėtojams skirto amžinos gyvybės šaltinio (plg. Apr 21, 6)?

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content