IV advento sekmadienis B 2020

Prieškalėdinė meditacija

Kai kurie teologai teigia, jog jei įsikūnijęs Dievas gimdamas būtų pas mus atėjęs su ta dangaus šlove, kurią Jis turėjo dar prieš pasaulio sukūrimą, tos dieviškai akinančios šviesos niekas nebūtų pajėgęs ištverti… Nors mažutėlio Jėzaus šlovės galybę pridengė prisiimtoji žmogiškoji prigimtis, kuri, tarsi užmautas ant lempos gaubtas tą švytėjimo srautą, tačiau ypatingai Jo asmenyje išaukštino kiekvieną per gimimo stebuklą besiveržiantį gyventi kūdikį, iš pažiūros kaip du vandens lašai panašų į užgimusį visatos Viešpatį.

Dievas Sūnus, tapęs vienu iš milijardų vaikelių, kiekvieno kūdikio prigimtyje mato tą jiems suteiktą malonės duotybę, kurios suaugusieji visą gyvenimą pašaukti trokšti bei ieškoti, kad galėtų pasiekti savo galutinę paskirtį: Jeigu neatsiversite ir nepasidarysite sielos nekaltumu panašūs į mažus vaikus, neįeisite į Dangaus Karalystę. Mokomės panašėti į vaikelį ne kūdikišku mąstymo infantiliškumu, o absoliučiu jo pasitikėjimu savo gimdytojais, kurie, tvirtai laikydami jo rankas savosiose, padeda jam žengti ne tik pirmąjį gyvenime žingsnelį…

Stengdamiesi viską vertinti Ateinančiojo požiūriu, pripažįstame, kad Jo gimimas buvo įžanga į kenozę ant Kryžiaus, nes Jis, turėdamas Dievo prigimtį (…), apiplėšė pats save, priimdamas tarno išvaizdą ir tapdamas panašus į žmones. Tas, kuris savo atėjimo tikslą tiesiogiai susiejo su mūsų gyvenimo įprasminimu, kad apsčiai jo turėtume. Pats savo gyvenimą turėjo prarasti, kad mes, tyloje vis iš naujo tikėjimo akimis žvelgdami į Kalėdų paslaptį, iš aukštybių būtume paguosti jos laipsnišku suvokimo uždangos nuėmimu.

Kai Kristų matome gulintį saugiausiame Dievo Motinos rankų lopšyje, o paskui Jo kūną, nusėtą kraujuojančiomis žaizdomis, išvystame Golgotos papėdėje, teaplanko mus visiškas aiškumas, liudijantis, kad Prisikėlusiojo šlovė spindi ne tik danguje, bet Jo didžiausias troškimas viešpatauti klusniose tikinčiųjų širdyse, vertose amžinojo gyvenimo paveldėjimo. Kristau, atiduodame Tau savo nuodėmes ir mainais priimame Tavo teisumą, naikinantį rafinuočiausias mūsų veidmainiškumo apraiškas ir suteikiantį mums savo ištikimybės Tėvui pavyzdį – esminę mūsų charakterio atnaujinimo priežastį. Juk kai sekame Tave, Jėzau, nors kartais ir jausdami aštrų nuo savo prieraišumų atsiribojimo skausmą, vis laisviau paklūstame Šventosios Dvasios vedimui ir artėjame prie Tėvo Širdies, nes pagaliau vykdome tai, ko Visagalis iš mūsų nori.

Kartais apmaudu, kad tada, kai savo dėmesį turėtume sutelkti į Jėzų, pabūti su Juo, kaip mokame, pabendrauti su mus labiausiai mylinčiu vyresniuoju Broliu bei ištikimiausiu Draugu, mums už akių užbėga įvairūs darbai ar pramogos. Šie geri, bet antraeiliai dalykai užima Jam skirtą laiką bei širdies vidinę buveinę ir dvasiškai mus pačius nuskurdina… Tiesa, ypač prieš Kalėdas, kas padeda stokojančiajam, nors ir yra abejingas tikėjimui, tas savaip pagerbia Viešpatį, jame gyvenantį. Bet dvigubai laimi tas, kuris tai daro šitaip tardamas: „Jėzau, tebus Tau didesnė garbė ir artimui pagalba!“.

Kai dėl plintančios pandemijos laikomės griežtesnio karantino taisyklių ir ilgiau būname namuose, dangus mums dovanoja daugiau laiko skirti Kristaus pažinti, su Juo bendrauti bei su namiškiais drauge pasimelsti. Šv. vysk. Anzelmas mus ragina: „(…) Pabėk dabar nors truputį nuo savo reikalų, laikinai pasislėpk nuo savo sujauktų minčių. Mesk dabar į šalį slegiančius rūpesčius ir palik savo varginančius užsiėmimus. Atsidėk mažumėlę Dievui ir rask Jame trumpam ramybę. Eik į savo proto kambarėlį, neįsileisk nieko, tik Dievą ir tai, kas tau padeda Jo ieškoti, ir užsirakinęs ieškok Jo. Bylok dabar, visa mano širdie, bylok dabar Dievui: aš ieškau Tavo veido; Tavo veido, Viešpatie, ieškau“.

Išganytojas pas mus atėjo per Tą Mergelę, kurią iš anksto ypatingu nekaltumu išpuošė Dievas. Žinomas krikščioniškos mistikos atstovas Johannas Ekhartas (Johann Ekhart, 1260 – 1327) rašė: „Dievas tampa Dievu ten, kur kūrinija geriausiai Jį išreiškia“. Mergelės Marijos nekaltumo pilnatvė pritraukė Aukščiausiojo žvilgsnį, ir gražiausias kūrinijos žiedas – būsimoji Dangaus Karalienė – užmezgė tobuliausio klusnumo vaisių: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“ (Lk 1, 38). Tai buvo Marijos susitapatinimas su Dievo valia, kad Jis galėtų visiškai susitapatinti su savo Motina, o per Ją, pasak II Vatikano Susirinkimo dokumentų, būtų „galimas kiekvieno žmogaus tapatumas su visais žmonėmis Jėzuje Kristuje“.

Marija, Tu esi tota pulchra – visa graži (Gg 4, 1), ir Tavyje nėra nei vienos nuodėmės raukšlės. Ar gali būti didingesnis dalykas, kaip visiškai priklausyti Dievui, įsišaknyti Jame ir be jokios veidmainystės kauburėlio širdyje, vien tik iš meilės Jam gyventi, kaip Tu tai darei, o mūsų kilniausioji Motina?

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content