Viską nugalintis pasitikėjimas
Jėzaus misionierystei neprilygsta niekas, nes joks žmogus pas mus negalėjo ateiti iš dangaus, išskyrus Dievą. Atlikęs viską, kam buvo siųstas, turėjo grįžti pas savo Tėvą. Aukštai iškėlęs Evangelijos vėliavą, ėjo per visus miestus ir kaimus… Jėzus lankėsi ir pagoniškose Tyro ir Sidono apylinkėse (dabartinio Libano vietovės); iš ten anuomet pas Jį atskubėjo viena kanaanietė, šaukdama pagalbos, kad Jis išvytų šėtoną iš jos dukters, kuris, matyt, jausdamas, kad bus priverstas palikti savo auką, kiek įmanydamas vargino ją (plg. Mt 15, 22).
Toji moteris žinojo, kad ją – pagonę – ir kitus jos gentainius žydai laikė stabmeldžiais ir paniekinamai pravardžiavo… Argi Jėzus šią vargšę svetimtautę mažiau mylėjo už žydus, kai sakė, kad yra siųstas tik pas pražuvusias Izraelio namų avis? O kai, jos neįžeisdamas ir savaip tirdamas jos tikėjimą, priskyrė ją prie šunyčių padermės, gal manė, kad ji neverta pagalbos, ir norėjo kuo greičiau nuo jos atsiriboti ir eiti savo keliais? Kadangi Jėzaus meilės saulė nežino vakaro, Jis negalėjo neišgydyti jos vaiko, nes ji išpildė visas gyvo bei veržlaus tikėjimo sąlygas dieviškos meilės stebuklui įvykti.
Kai pastaruoju laiku per žiniasklaidą tenka girdėti bei matyti nepateisinamus Baltarusijos valdžios su taikiais gyventojais, trokštančiais laisvės bei demokratijos permainų, susidorojimo veiksmus, vertinant tikėjimo požiūriu, ar tai – ne tam tikros piktojo konvulsijos, pasireiškiančios per sutrikusius pareigūnus, kai anksčiau ar vėliau jo siautėjantis žvėriškumas bus priverstas atslūgti ir gėdingai palikti tariamai laimėtas pozicijas? Nemaža baltarusių visuomenės dalis, pradėjusi taikiai kovoti dėl teisėtai didesnių saviraiškos laisvių visuomenėje, netiesiogiai liudija, jog kiekvienas žmogus yra malonės kviečiamas pažinti bei pamilti ir tobuląjį laisvės Įstatymą (Jok 1, 25) – Gerąją Naujieną. Tam tikra prasme protestuojančiųjų dėl didesnės Tėvynės bei asmeninės laisvės pralietas kraujas tampa brangiausio Kristaus taurės kraujo, išlieto už visą žmoniją, dalele. Juk tie, kurie net jei dar ir nepažįsta Kristaus, bet iš prigimties stengiasi klausytis savo sąžinės balso, suvokti skirtumą tarp to, kas teisinga, ir to, kas klaidinga, ir daryti atitinkamus sprendimus, „įrodo, kad Įstatymo reikalavimai įrašyti jų širdyse, ir tai liudija jų sąžinė bei mintys“ (Rom 2, 15). Taigi tik išlaisvėjančioje visuomenėje įmanoma kūrybingai panaudoti visus Dievo kiekvienam asmeniui suteiktus gebėjimus, kad, atsinaujinant žmonių sąmonei, pirmiausia būtų sąmoningai siekiama bendražmogiškų vertybių puoselėjimo – pagarbaus tarpusavio bendravimo, ypač konkrečiais darbais liudijant atjautą tiems, kurie sunkiai serga, skursta ir kenčia dėl įvairių gyvenimo problemų…
Be Kristaus, net tai, ką gavome nuo gimimo, mes barstysime (žr. Mt 12, 30), dvasiškai skursime ir nyksime, nors gyventume ir pasiturinčioje visuomenėje. Tačiau, būdami drauge su Juo, antgamtiškai klestėsime, nes iš Jo priimdami tuos duonos trupinius, apie kuriuos Jis mums byloja kanaanietės pavyzdžiu, priimsime patį Viešpatį, nes pasirodys, kad mūsų nuolankus proto pajungimas Kristaus minčių valdžiai simbolizuoja tuos mažyčius duonos gabaliukus, nukritusius nuo šeimininko stalo ir pavirtusius ypatingo grožio dorybių deimantais, panašiai spindinčiais, kaip iš toli švyti gerumo perlai Visatos Karaliaus karūnoje.
Švč. Mergelė Marija bylojo tiesą, išsipildančią ir mūsų laikais: Jis numeta galiūnus nuo sostų ir išaukština mažuosius. Jėzus nenori, kad diktatoriškai valdančiųjų sostai nuo pjedestalų virstų, naudojant smurtą. Tačiau jei jų pavaldiniai – piliečiai – taikiai per mitingus ar demonstracijas išreiškia savo lūkesčius, atitinkančius teisingus reikalavimus bei atliepiančius Dievo valią, į juos tiesiog būtina įsiklausyti, išgirsti ir pagal galimybes patenkinti. Nors visos valdžios yra tam tikra Dievo duotybė (žr. Rom 13, 1), bet kas jam laikinai patikėta valdžia piktnaudžiauja, to sostas subyrės į šipulius, ir neišvengiamai, jei ne čia, tuomet amžinybėje reikės atsidurti Teisingiausiojo akivaizdoje…
Dievo Motina, su kūnu ir siela paimta į Dangų, mums yra gyvo tikėjimo liudijimas, primenantis ne tik būsimą drauge su Ja ištikimųjų Dievui džiaugsmo šlovės šventę Karalystėje, bet ir būsimą skaudžiausią pralaimėjimą tų, kurie, žemėje gyvendami, buvo peržengę visas elementarias moralės ribas, ir, naudodami perteklinę jėgą su „neklusniaisiais“, prisišaukė jiems skirtą atpildą: Visi, kurie griebiasi kalavijo, nuo kalavijo ir žus.
Viešpatie, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų, padėk mums kasdien maldose prisiminti baltarusius, kuriems ypač šiomis dienomis reikia Tavo pagalbos bei Mergelės Marijos užtarimo. Jėzau, kaip nuostabiai pagerbei kanaanietės tikėjimą, taip panašiai atsiliepk ir į kaimyninės šalies žmonių lūkesčius, kai jos uoliųjų tikinčiųjų beatodairišką pasitikėjimą begaliniu Tavo gailestingumu iš širdies remiame ir mes…
Kun. Vytenis Vaškelis