XXVII eilinis sekmadienis A 2020

Kertinis akmuo

Spalvinga metaforų kalba Senasis Testamentas byloja apie Dievo ir Jo išrinktosios tautos artumą bei jos neištikimybę Jam: „Viešpaties mylimasis turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse“ (Iz 5, 1). Dievas tikėjosi, kad bus auginamos teisumo vynuogės, bet pradėjo augti izraelitų neklusnumo rūgštuogės. Nors galybių Viešpaties vynuogynas yra Izraelio namai, ir Jis pagrįstai iš jų laukė teisingumo, bet jie pasirinkimo savivaliavimo kelią… (žr. Iz 5, 7).

Kai Jėzus šio sekmadienio Evangelijos palyginimu prabyla apie žmogžudžius vynininkus, šį tekstą pritaikome ne tik anuometiniam Izraeliui, kurį simbolizuoja įveistas vynuogynas (plg. Mt 21, 33), bet ir savo gyvenimui. Šeimininko vynuogynas – pasaulis, tarnai – visų laikų žmonija, sūnus – Išganytojas, o vaisių metas – lemtingas dieviško teismo sprendimas. Žiaurus vynininkų elgesys su šeimininko įpėdiniu atskleidžia nuodėmingų rūgštuogių nevaisingumą – nebus gero vaisiaus iš blogio šaknies… Deja, juos apsėdo vienintelė mintis: „Užmušime tą įpėdinį ir turėsime palikimą“ (plg. Mt 21, 38). Šį jų vidinį pasiryžimą galime tapatinti su aukštųjų kunigų troškimu susidoroti su Jėzumi: „Ką darysime? Šitas žmogus daro daug ženklų. Jei taip Jį paliksime, visi įtikės Jį; ateis romėnai ir sunaikins šventąją vietą bei mūsų tautą“ (Jn 11, 47 – 48). Taigi, kas kėsinasi į Tą, kuris yra šlovingojo Tėvo Sūnus, jo palikimas – atsakomybė už savo kėslus bei veiksmus. Kas ką sėja, „tas tai ir pjauna“ (Job 4, 8). Tačiau kas priima tuos likimo smūgius, kurie yra neišvengiami, panašėja į Dievo Avinėlį, kuris kaip ėriukas, vedamas pjauti, nepratarė žodžio (žr. Iz 53, 7).

Nors dabar Baltarusijoje vykstančios taikios gyventojų demonstracijos dėl laisvės siekių panašėja į taikos vėliavnešio Mohando Gandžio nesipriešinimo smurtui idėjos įgyvendinimą, bet ir pats Gandis yra pripažinęs, kad jo nesmurtinio pasirinkimo kelią lėmė ne tik indų autorių raštai, bet ir Biblija. Jėzus – tikrosios taikos bei Ramybės Kunigaikštis (žr. Iz 9, 5), nes Jo taika begalinė. Pasak katekizmo, „kas atsisako prievartos bei kruvinų veiksmų ir žmogaus teisėms apsaugoti bei apginti imasi net ir silpniesiems prieinamų priemonių, rodo evangelinės meilės pavyzdį, tik privalo žiūrėti, kad tai nepažeistų žmonių bei visuomenės teisių ir pareigų; toks asmuo deramai parodo, kokia didelė fizinė ir moralinė rizika yra imtis smurto, kuris neša griuvėsius ir mirtį“.

Minėtos šalies politinė valdžia naudodama smurtą prieš tuos, kurie siekia laisvės bei demokratijos permainų, atmeta kertinį savo egzistencijos akmenį, nes pažangios visuomenės ir ypač Dievo akyse užsitraukia teisėtą pasmerkimą bei rizikuoja prarasti Dievo Karalystę (plg. Mt 21, 43). Todėl krikščionys, laikydamiesi Dievo kelio, meldžiasi už piktadarių atsivertimą, kad amžinai nepražūtų… Tai – nelengva priešų meilė, bet kito pasirinkimo neturime, jei pripažįstame, kad Kristus yra mūsų kertinis gyvenimo akmuo, ant kurio stovime ir tvirtai tikime, jog, anot katekizmo, „Jis sutaikino žmones su Dievu ir savo Bažnyčią padarė visų žmonių tarpusavio vienybės ir jų vienybės su Dievu sakramentu“.

Prisikėlusysis yra Tiesa ir Gyvenimas, absoliučiai nepavaldus mirčiai. Todėl trokštantys laisvės, vedančios į šio gyvenimo įprasminimą, artėja prie tiesos idealo Kristaus, nes Jis labiau už mus trokšta, kad laisvėjančioje visuomenėje taip pabustų piliečių sąmonė, kad jie galėtų ne tik visiškai laisvai Jį pažinti, bet ir kūrybingai panaudoti visus savo gebėjimus didesnei Jo šlovei ir artimo bei savo nevystančio garbės vainiko laimėjimo labui.

Dievo Sūnus savo kančia ir prisikėlimu suteikė pasaulio žmonėms realią dieviškos taikos karalystės viltį, kuri gali gyvuoti kiekvieno žmogaus širdyje. Bet ją priimti įmanoma tik laikantis dieviškos malonės principo – būtina paprastu ir nuoširdžiu tikėjimu ir pasitikėjimu įsileisti į savo protą bei širdį nemirtingos Kristaus Kančios ir Prisikėlimo pergalės veikimą, kuris iš esmės yra pajėgus perkeisti žmonių širdis bei gyvenimus.

Vienintelis Kristus, dovanodamas save mums, leidosi nužudomas, kad mes į viską (ir į savo nešamas naštas) mokytumės žiūrėti ir vertinti Jo mirties bei prisikėlimo šviesoje. Jis yra kaip gerasis pelikanas, kuris dėl savo vaikų gyvybės išsaugojimo snapu prasiplėšė sau krūtinę ir leido vaikams gerti savo kraują. Tai juos ne tik išgelbėjo, bet jiems suteikė naujos gyvenimo aušros perspektyvą.

Jėzus, iki galo vykdydamas Tėvo planą, skirtą mūsų išganymui, vietoj Jam „priderančių džiaugsmų, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje“ (Žyd 12, 2).  Viešpatie, tikrasis Vynmedi, iš mūsų širdžių išrauk visas trumparegiško mąstymo rūgštuoges ir brandink visų mūsų širdyse amžinojo gyvenimo vertų vynuogių derlių.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content