Žvejoti žmones Kristui
Kartą Jėzus skelbė Gerąją Naujieną, ir „minios veržėsi prie Jo“ (Lk 5, 1). Ar galėjo būti kitaip, kai žmonės klausėsi Dievo žodžių, sklindančių iš paties Viešpaties Širdies gelmių? Kas kitas, galėjo taip įtaigiai prabilti į klausytojų širdis, kad jose įsižiebtų meilės, vilties ir džiaugsmo liepsnelės, ir jie pradėtų labiau ieškoti būsimojo Gyvenimo nei praeinančio, jei ne Tas, kuris, atėjęs iš Aukštybės, iš anksto žinojo, jog Evangelijos tiesų tikrumą teks patvirtinti savo pralieto Kraujo antspaudu Golgotoje?
Kai dėl gausybės norinčiųjų geriau girdėti Išganytojo žodžius, jie ėmė Jį iš visų pusių spausti, Mokytojas ištrūko iš šios „apsiausties“, ir, priėjęs prie pat Genezareto ežero kranto krašto, pamatė dvi valtis, iš kurių išlipę žvejai plovė tinklus. Tarp jų buvo Simonas ir jo draugai. Jie ką tik, pavargę ir nusiminę, buvo grįžę iš nesėkmingos naktinės žvejonės; jiems terūpėjo greičiau baigti tinklų valymo darbą ir, sugrįžus namo, pailsėti…
Tačiau Dievo planai – ne žmonių ketinimai. Jėzus žinojo, jog kai šie žvejai netrukus pradės bendrauti su Juo, jų nuovargis išnyks kaip rūkas, saulėtam rytui bundant. Juk Jėzus visoms sieloms yra atgaivos palaima (žr. Mt 11, 29); tereikia ateiti pas Jį arba Jį, besibeldžiantį į mūsų širdžių duris (plg. Apr 3, 20), įsileisti vidun. Kai Jėzus, įlipęs į Simono valtį, mokė minias, būsimasis Kristaus apaštalas, įdėmiai klausydamas Kalbančiojo, visa esybe jautė, jog kiekvienas Jo ištartas žodis kaip gyvojo vandens čiurkšlė liejasi į jo sielos vidų, ir nereikia nieko daugiau daryti, o tik leisti laisvai malonei skverbtis gilyn…
Pabaigus Jėzui iš valties mokyti minias, į Simono širdį jau buvo įžengusi Tiesa, kurios nurodymų (jam pačiam dar ne visiškai susivokiant) jis buvo pasiryžęs klausyti labiau nei savo minčių. Todėl kai Jėzus paprašė Simoną irtis į ežero gilumą ir išmesti tinklus valksmui, patyręs žvejys, nei vienu žodžiu Jam neprieštaraudamas, o tik pabrėždamas savo bei bendražygių bergždžią nakties metu žvejonės faktą, nedvejodamas tarė: Mokytojau, (…) dėl Tavo žodžio užmesiu tinklus. Tai – besąlygiško tikėjimo Jėzaus autoritetu pasekmė. Anuomet metami žvejybos tinklai būdavo naudojami žvejoti netoli pakrantės, kur nebuvo gilu (giliose vietose kitu būdu žvejodavo). Todėl Viešpaties paliepimas plaukti kuo toliau nuo kranto Petrui galėjo atrodyti nesuprantamas, bet jis nesileido į žmogiškus samprotavimus, ir, visiškai paklusdamas Mokytojui, tapo tam tikru Jo daromo ženklo žaibolaidžiu…
Įvyko neregėtas dalykas: vienoje iš giliausių ežero vietų, ten, kur nedidelės žuvys netoli vandens paviršiaus nemėgsta plaukioti, jie užgriebė didelę daugybę žuvų, kad net tinklai pradėjo trūkinėti. Žvejai pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo, bet nenuskendo. Jei į valtis žuvų būtų prikrauta per daug, veikiant visuotinės traukos dėsniams, jos turėjo nugarmėti į dugną. Bet kadangi pats Dievo Sūnus yra fizikos ir visų gamtos dėsnių Kūrėjas, todėl, kai Jis mato, jog verta daryti stebuklingus ženklus, pranokstančius regimojo pasaulio tvarką, tada visi Jo darbai būna tobulai apskaičiuoti. Taigi dėl žuvų svorio abi valtys į vandenį buvo panirusios iki pavojingos ribos, kuri žvejų sielose kėlė tam tikrą nerimą. Viskas pasikeitė, kai jie patyrė kitokį išgyvenimą – juos suėmė išgąstis dėl to valksmo žuvų, kurias jie buvo sugavę.
Šis Dievo norėtas bei leistas, neilgai trukęs, išgąstis, užuot jų širdis surakinęs baimės grandinėmis, jas išlaisvino, nes Simonas Petras, supratęs, jog stebuklingos žvejonės autorius Jėzus yra pats šlovingiausias Esantysis, puolė Jam po kojomis, pripažindamas savo, kaip klystančio kūrinio, nuodėmingumą (žr. Lk 5, 8). Malonė ne tik jį, bet ir jo draugus, skatino atgailoti, ir Petras savo ir jų vardu tarė: Pasitrauk nuo manęs, Viešpatie, nes aš – nusidėjėlis!
Petro širdyje įvyko lūžis. Nuolankiai prisipažinęs, jog jis nevertas būti šalia viešpačių Viešpaties, Jo akyse tapo vertu priimti naują garbingiausią sielų gelbėtojo pašaukimą: Nebijok! Nuo šiol jau žmones žvejosi. Žvejoti žmones – atsiriboti ne tik nuo trukdančių sekti Kristumi dalykų, bet savo gyvenimą taip stengtis susieti su Viešpačiu, jog ne tik tikėjimo darbais skelbtume bei liudytume Jį, bet vis labiau siektume Jo draugystės, ypač stengdamiesi apmąstyti Dievo žodį, kad tai nuolat stiprintų mūsų maldos gyvenimą.
Kodėl žvejai, kiaurą naktį vargę, nesugavo nei vienos žuvies? Todėl, kad jie žuvų ieškojo labiau nei sielų Žvejo; savo profesionalia patirtimi pasitikėjo daugiau nei Kristaus malone. Tik tada jie dvasiškai praregėjo, kai suprato, jog žuvys į tinklus suplaukė vien Jėzaus galybės veikimu. Jų klusnumas Jėzaus nurodymui irtis į gilumą buvo apvainikuotas garbingiausiu pašaukimu skelbti Jį pasauliui ir paaukoti savo gyvybę dėl kitų…
Jų valtyse spurdančių žuvų gausa buvo nuoroda, jog būsimas jų triūsas dėl sielų gelbėjimo Kristui bus nesuskaičiuojamos daugybės Bažnyčios narių kaip Sužadėtinės ruošimasis galutiniam susivienijimui su savo Jaunikiu Danguje.
Taigi, kol turime laiko, darbuokimės Viešpaties garbei, ir Tas, kuris liepė užmesti tinklus, pripildys juos ne tik žuvimis…
Kun. Vytenis Vaškelis