Jo kryžiaus dovanos pilnumas atsiveria tik jį nešantiems
Jėzaus pradėta Dievo žodžio skelbimo misija tęsis iki pasaulio pabaigos. Ji visada vyksta per atviros širdies žmones, pasiruošusius išgirstą Naujieną priimti į savo gyvenimą ir pirmiausia asmeniniu pavyzdžiu aplinkiniams byloti, jog yra ir kitas pasirinkimas, ne tik pašventinantis kiekvieno asmens egzistenciją, bet ypač palengvinantis dorotis su iškylančiais naujais iššūkiais, kai į pagalbą su tikėjimu kviečiamas Kristus. Jo atėjimas į mūsų gyvenimus – sekimas Viešpačiu, nesistengiant kopijuoti Jo poelgių ir paklūstant didžiajam Jo kvietimui, laisvai apsisprendus, paimti Jo mums duodamą pareigų bei įvairių kitų darbų vykdymo kryžių ir nešti jį iki paskutinio atodūsio žemėje.
Laipsniškas Kristaus mokinių širdžių perkeitimo procesas vyko, kai Jis su jais keliavo iš vienos vietovės į kitą – šį kartą į Pilypo Cezarėjos kaimus. Jie stebėjo visus Mokytojo judesius bei įdėmiai klausėsi Jo žodžių, per kuriuos liejosi dieviškų malonių srovė, visiškai apvalanti jų širdis nuo mažiausių abejonių Kristumi priemaišų.
Be abejonės, Jėzus žinojo visas slapčiausias apaštalų mintis, bet norėjo atsakymus išgirsti iš jų lūpų. Tegul jie patys paliudija, ką apie Kristų byloja aplinkiniai ir kas Jis yra jiems patiems. Sakyti, kad Jis – tik pranašas, – kalbėti, Jo visiškai nepažįstant. Tačiau išpažinti, kad Jis yra Mesijas, – ne savo ypatingu įžvalgumu pasikliauti, bet, paklūstant malonei, tarti žodžius, įkvėptus paties Dievo, nes niekas negali maldos dvasioje sakyti, kad Jėzus yra Viešpats, jei Šventoji Dvasia nepaskatina.
Atrodė, kad, po Petrui iš aukštybių suteikto įžvalgumo Jėzų pavadinti Mesiju, mokiniai jau buvo pasirengę išgirsti kupiną antgamtinės brandos pamoką – Kristaus žodžius, bylojančius apie būsimą bei neišvengiamą Jo kančią, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių. Deja, žinia, kad jie neteks Mokytojo, nes Jis bus nužudytas, juos visiškai pribloškė ir taip sujaukė jų mąstymą, kad jie spontaniškai atmetė tą skaudžią mintį, jog jau artėja diena, kai jie liks be Jo… Dėl dvasinio sukrėtimo jie negebėjo Jėzaus mirties susieti su Jo prisikėlimu iš numirusių, todėl buvo praradę bet kokią galimybę Jį vėl pamatyti gyvą, su Juo bendrauti ir širdyje puoselėti neblėstančią viltį danguje Jį amžinai regėti. Matome, koks yra pavojingas per didelis liūdesys, kai staiga užvaldžiusios neigiamos emocijos stabdo žmonių vadovavimąsi Dievo dovanotu tikėjimu bei paralyžiuoja jų nuoseklaus protavimo galią.
Tai – aklavietė, iš kurios tegali išvesti Jėzus. Jis nedelsdamas subarė Petrą ir pamokė kitus apaštalus, tardamas: Eik šalin, šėtone… Reikėjo net trumpos egzorcizmo maldos, nes Petras, neseniai Jėzui suteikęs Mesijo titulą, dabar Jį savaip įžeidė, nes (nors ir be blogos valios) ėmė Jam drausti įvykdyti Atpirkimą, nuo kurio tiesiogiai priklausys galutinė ir Petro, ir visos žmonijos lemtis.
Apaštalas Petras, užuot paprasčiausiai patylėjęs ir ramiai pagalvojęs, kad į juos ką tik kreipėsi ne tik Mesijas, bet ir absoliuti Tiesa, kurios išminties platumos bei gelmės milijonus kartų pranoksta žmogiško mąstymo mastelius, gavo pamoką, kuri jam visada primins, kad pirmiau reikia apsvarstyti, norint ką nors logiško pasakyti, ir tik paskui imti kalbėti, kai bus akivaizdžiai aišku, jog žodžių vertė pranoks tylėjimą…
Kai tikintysis, pavyzdžiui, vakare maldingai bei atvirai apsvarsto savo mintis bei veiksmais virtusius sprendimus, ir, pastebėjęs, jog klydo, iš kart atsiprašo čia ir dabar esančio Dievo ir nuolankiai prašo, kad kitą kartą Jis padėtų jam, kovojant su pagundomis išvengti ypač tų suklydimų, kurie lengvai gali virsti blogais įpročiais, toks savo sąžinės tyrimo būdas bus atgrasanti priemonė mūsų priešui – piktajai dvasiai, kurios rafinuoto gundymo veikimui užkirsime kelią. Juk iš anksto apmąstę, kaip pagal Dievo valią turėtume tinkamai pasielgti bei paprašę Jo pagalbos, pašventinsime besikartojančias kitos dienos situacijas, jog vėl sulaukę vakaro, sąžinės tyrimo maldoje galėsime Jam tik padėkoti už pasiektą dvasinę pažangą.
Ramus nakties miegas tebus praėjusios dienos įprasminimo Dieve malonės ženklas ir tvirta paskata drauge su Jėzumi kasdien nešti Jo mums duotą kryžių, nes tai neišvengiamai priartina amžinųjų Velykų peržengimo slenkstį…
Kun. Vytenis Vaškelis