XXVIII eilinis sekmadienis A 2020

Ateikite į vestuves!

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie Dangaus Karalystę, kurią simbolizuoja vestuvių pokylis, kai į jį pakviestieji nenorėjo eiti, nes žemiški darbai bei rūpesčiai užgožė bet kokį norą paklusti karaliui, kuris iš širdies visiems, atėjusiems pas jį, visokeriopai troško duoti daugiau nei jie buvo verti (plg. Mt 22, 2 – 7). Didžiausias žmonių paklydimas – jų širdžių „suakmenėjimas“. Tas, kuris juos sukūrė, savuoju Krauju atpirko, ir, dovanodamas amžinąją laimę, kvietė pas save, o jie, užuot paprasčiausiai priėmę tą neįkainuojamą perlą – saulėtą Dieve amžinybę – ir atėję pas Tą, nuo kurio išskirtinos malonės priklauso kiekvieno asmens galutinio likimo neatšaukiamas sprendimas, Jam „atsilygino“ Jį prikaldami prie anuomet tik paniekos verto medžio.

Viešpats trokšta su kaupu žmonėms sugrąžinti Edeno sode prarastą jų kilnumą bei orumą, nori juos išaukštinti, todėl kviečia pas save. Nepriimti Dievo kvietimo eiti ten, kur Jis kviečia savo mylimą kūrinį – turėti savyje dalelę stabmeldiško užsispyrimo ir panašėti į neklaužadą vaiką, kuriam, pavyzdžiui, „feisbuke“ bendrauti su draugais, kai tuo tarpu jo mama kviečia atsitraukti nuo monitoriaus ekrano, prie kurio jis jau praleido kelias valandas, yra svarbiau už viską pasaulyje. Čia neklusnumas yra vergystė, trukdanti pamatyti geresnių dalykų, kurie individui parodytų kelią į Dievo duotos tapatybės susigrąžinimą; į laisvę, suteikiančią sielai patrauklaus šviežumo impulsą naujaip mąstyti ir elgtis taip, kad, mirštant savo ego netikrumui, iki širdies gelmių galėtų įsiskverbti Jėzaus prisikėlimo iš numirusių gyvybe alsuojanti nemarumo nuojauta.

Karalius yra kantrus, jis nenusimena, nes žino, kad, jei pirmieji kviesti į jo pokylį atsisakė, kiti pakviestieji bus sukalbamesni… Jis liepė tarnams eiti į gyvenimo paribius ir kviesti blogus bei gerus žmones, kad vestuvių menė būtų pilna sėdinčiųjų už stalo (Mt 22, 10). Daugelis besiartinančių prie Amžinybės slenksčio pradeda suvokti, kad tiktai apsivilkimas vestuviniu tikėjimo darbų drabužiu – tam tikras užtikrinimas, kad verta gyvenant pasaulyje kaskart mokytis priimti tuos neišvengiamus gyvenimo išmėginimus bei asmeninius silpnumus, kurie yra bilietas, kai mokame kantrybės kainą, vis artėdami prie Avinėlio sosto…

Kiara Lubik (Chiara Lubich) rašė: „Yra „silpnumų”, kurių visi krikščionys gali patirti: nepasisekimas, kartojamos klaidos, meilės stoka, daugelis įvairių ribotumų ir visa, kas yra mūsų „senojo žmogaus” išraiška ir kas, žinant mūsų pačių nepajėgumą, verčia pasitikėti tik vienu Dievu. Žmonės, įsitikinę savęs pačių menkumu, yra išsituštinę ir atsipalaidavę nuo savęs. Tada Dievas juos gali pripildyti savo Gyvenimu. (…)  Turime mylėti kiekvieną mus sutinkantį kentėjimą, kiekvieną mus ištinkantį skausmą. Kai pastebime savo silpnumą, pasiveskime Dievui, visiškai Juo pasitikėdami. Matydamas mūsų silpnybes ir menkumą, Jis pats veiks mumyse. O kai Jis veikia, būkime tikri, kad tie darbai bus vertingi. Jie bus nepranykstančio gėrio šaltinis, kurs yra reikalingas ir pavieniams asmenims, ir visai bendruomenei“.

Tikintieji, kuriems Dievo žodis yra kelrodis žibintas, paklūsta Mokytojo kvietimui melstis už tuos, kurių gyvenime trūksta antgamtinės malonės, nes jie supranta, kad ne žmonės keičia žmonių širdis, bet vienintelis Dievas, kuris kaip įnagiais pasinaudoja tais savo ištikimais tarnais, skleidžiančiais aplinkiniams Jo tikėjimo darbų šviesą… Krikščionys net ir nesėkmėse mato laiminančią Dievo ranką, nes tiki, kad viskas išeina į gera Jį mylintiems. Jų nepalaužia žmogiškos prigimties silpnybės, nes suklydę, kaip vaikai su malda širdyje bėga pas savo Tėvą, kuris niekada neapvils Jo besišaukiančiųjų.

Bažnyčios mokytojas šv. Jonas Chrizostomas rašė: „Ir ateis naktis nusidėjėliams, diena teisiesiems. Pasibaigė žaidimas, kaukės padėtos. Bus įvertintas kiekvienas žmogus ir jo darbai. Vertins ne turtą, ne užsiėmimą, ne turėtą garbę ar galią, bet darbus. Tirs kunigaikščius ir karalius, moteris ir vyrus. Klaus apie gyvenimo būdą ir gerus darbus…“

Tikroji dovana Jam – mūsų klusnumas Jo žodžio vykdymui. Viskas. Daugiau nieko nereikia, nes nėra Jam mielesnės dovanos, kaip kiekvieną valandėlę daryti tai, ko Jis iš mūsų tikisi, – vykdyti Dievo valią (Mk 3, 35). Todėl Jėzus vis nesiliauja mus kvietęs: „Ateikite pas mane visi“ (Mt 11, 28). Atėjimas pas Jį – dėmesingas bei maldingas Jo žodžių klausymasis, kurie mus „pastūmės“ ne tik norėti daryti gera, bet padės mūsų norams virsti veiksmais, kurie bus liudijimas, jog laukiame Jo ateinant ne veltui…

Viešpatie, Tu mus nuolat kvieti ir kviesi išlikti Tavo tiesoje, nes tik jos laikydamiesi apsivilksime tikėjimo darbų drabužiais ir amžinybės Menėje būsime pavadinti savaisiais.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content