KRISTUS, VISATOS VALDOVAS (KRISTUS KARALIUS) A 2020

Tikrasis Karalius ir širdžių revoliucija

Kai Žmogaus Sūnus antrą kartą ateis į žemę, Jo apsireiškimo mastas pasieks visą pasaulį, nes Jo akivaizdoje bus surinkti visų tautų žmonės. Nors Jis vienus žmones kaip avis pastatys dešinėje, o kitus tarsi ožius – kairėje, tai nebus žmonijos perskyrimas, atsižvelgiant į jos narių lytį, rasę, tautybę, amžių, išsilavinimą ar priklausomumą įvairių ideologinių pakraipų partijoms… Galutinė žmonių lemtis priklausys nuo jų pačių – ką ir kiek jie mylėjo. Kai žmonės labiau myli tamsą nei šviesą, jų darbai esti pikti (žr. Jn 3, 19). O kas vykdo tiesą, tas eina į šviesą, kad išryškėtų, jog jo darbai atlikti Dieve.

Kas atsisako mylėti tiesą savo išganymui, tikėjimą Dievu iškeitė į tikėjimą suvedžiotojo melu (žr. 2 Tes 2, 11). Mylėti melą – mylėti tik save, ir jo tamsoje nepajėgti matyti išlaisvinančios Tiesos, kviečiančios mylėti savo artimą, kuriame gyvena Dievas. Mylėti save be Kristaus – atmesti tikrąją savo tapatybę Dieve dėl kurios mirė Atpirkėjas. Mylėti tik save – tapti netikros savanaudiškumo karalijos nariu, kuri pasmerkta žlugti, nes jos vadovas šėtonas su savo pakalikais bus įmesti į amžiną „ugnies ežerą“ (Apr 20, 15). Taigi mylėti tik save – mylėti save kaip iškamšą… O juk Kristus atidavė save už mus – nemarius Tėvo vaikus, kurių sielų niekas negali sunaikinti!

Kai ateis tikrasis Karalius, mūsų amžinybę lems intencijų grynumas ir visų minčių bei poelgių skaidrumas. Atsidavimo Kristui amplitudė bus matuojama artimo meilės darbų kokybe bei dinamika. Mažiausia veidmainystė liudys sielos norų susidvejinimo bergždumą, nesuderinamą su meile Dievui ir netikriems dalykams. Žmogaus, mirusio su lengvomis nuodėmėmis, kelionė Namo nebus apsunkinta nusityrinant skaistykloje, nes meilė Viešpačiui taps nenumaldomu troškimu regėti Jį danguje, kur žmogus tampa tikru žmogumi, susitapatindamas su Jo esybe bei įgydamas naujo Gyvenimo privalumų…

Vienas teologas pastebi: „Visi žmonės, išsiugdę draugystę su sielomis skaistykloje, įpratę melstis už jas, vieningai tvirtina per jų užtarimą sulaukę didelių malonių. (…) Tai – meilės mainai. Mes aukojame sieloms jas nuskaistinančią meilę, o jos mums dovanoja savo kenčiančią meilę, malonių mums versmę“. Beje, šis procesas visada vyksta Visatos Valdovo akivaizdoje, besidžiaugiančio, kad Jo meilė plačios širdies tikinčiuosius ne tik skatina pagelbėti tiems, kurie alksta kasdienės duonos bei Dievo, bet jų maldos pasiekia ir skaistyklos sielas, kurios neišvengiamai savaip kenčia, nes dar neišsipildė jų „beprotiškas“ troškimas danguje išvysti Tą, ant kurio veido Golgotoje buvo kritę žmonių, nežinančių, ką daro, nuodėmių spjūviai…

Kol gyvename žemėje, šloviname Viešpatį ir darome gera aplinkiniams, nes tokia mūsų paskirtis. Tačiau dažnai žmonių geri ketinimai padėti stokojantiesiems netampa kūnu, nes, pavyzdžiui, kai pernelyg ilgai asmens dėmesys fokusuojamas į virtualius interneto pasaulio vaizdus, ne tik prarandamas laiko pojūtis, ir valandos, besėdint prie kompiuterio, bėga bergždžiai, bet toks netvarkingas žiūrėjimas gali tapti priklausomybe, iš kurios nelengva išsilaisvinti… Kai atvaizdas užvaldo žmogaus sąmonę, regimasis pasaulis „uždusina“ neregimąjį, ir Jėzaus mokymas apie Dievo Karalystę, tampa tam tikra fikcija.

Paryžiaus Sorbonos universiteto profesorius Lukas Marionas (Luc Marion) rašė: „Nuo šiol viskas gali vykti ekrane, viską galima matyti ir perduoti, bet nieko negalima duoti ar gauti, nes anapus ekrano niekas nebeegzistuoja. Libido videndi, pasitenkinantis vienišu ekrano malonumu, atleidžia nuo meilės, uždrausdamas matyti kitą veidą – neregimą ir realų“. Taigi žiūrėjimo malonumas pritraukia savanaudiškumo demoną, kuris taip aptemdo kai kurių žmonių protus bei širdis, kad, užuot Kristaus vardu tarnaujant kitiems, pataikaujama tik sau. Tačiau žiūrėjimas, pavyzdžiui, į ikoną, kurioje pavaizduotas Kristaus žvilgsnis, tarsi besiskverbiantis į stebėtojo širdį, yra malonė, nes ne tik žadina norą melstis, bet ir primena esminę tiesą – kiek kartų tai padarėte vienam iš mažiausiųjų mano brolių, man padarėte. 

Kad iš tiesų drąsiau pirmenybę teikdami Jam ir sekdami Juo patirtume augančios ramybės džiaugsmą, verta prisiminti garsų vokiečių žurnalistą Peterį Sivaldą (Peter Seewald), kuris leidyklos „Katalikų pasaulio leidiniai“ 2015 metais išleistoje knygoje „Vienuolių gyvenimo mokykla“ rašė: „Buvo tikra revoliucija, kai ankstyvoji krikščionybė nušlavė viską, kas pasaulyje buvo labiausiai vertinama.(…) Kristus ne tik demonstratyviai stojo mažiausiųjų ir paprastumo pusėn, bet ir iškėlė šventąjį naivumą, vargdienio dvasią (išpuikimo priešingybę) kaip vieną iš dieviškųjų principų“.

Taigi Kristaus revoliucija yra neprievartinė širdžių transformacija, kai žmonės, atsiduodami iš meilės Meilei, prasmingai sako: „Tikrasis Karalius – tik Jėzus. Jei parodytumėte geresnį pretendentą, tada galėtume rinktis“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content