Prisikėlimo kryžius ir mūsų Motina
Velykų laiku švenčiant liturgiją Bažnyčia mums pateikia tokius Šventojo Rašto skaitinius, kurie ypač iškelia Jėzaus nukryžiavimo bei prisikėlimo iš numirusių vientisumo svarbą. Kai žydai buvo suėmę apaštalus ir draudė jiems skelbti Jėzų, Petras teismo tarybos narius apkaltino nužudžius Mesiją (žr. Apd 5, 30), ir paaiškino, jog Dievas Jį išaukštino savo dešine kaip vadą ir išgelbėtoją. Taip pat apaštalas Jonas, regėdamas Danguje Tą, kuris buvo užmuštas, matė ir Jo išaukštinimo šlovę soste (Apr 5, 13).
Toks panašiai ir mums skirtas gyvenimas. Ne visada mus Viešpats lepins šviežiomis žuvimis, kaip anuomet, kai apaštalai dėl klusnumo Jėzaus žodžiams sugavo gausybę žuvų ten (Jn 21, 6), kur anksčiau jų savo gyvenime nebuvo matę… Dažniau gali būti kitaip. Kaip Jėzus Petrą, net tris kartus klausdamas, ar jis myli Jį, jam nepagailės nelengvų evangelizacijos naštų, taip Viešpats ir mus tirs, leisdamas patirti išbandymus, kurie parodys mūsų ištikimybės vertę Jame. Tačiau kai į visas savo gyvenimo situacijas kviesime Jį, tada, dienai besibaigiant, džiaugsimės, kad ne veltui triūsėme matydami, jog mūsų pastangų tinkluose spurda Dievo duotas laimikis. Tada giliau suprasime, jog žmogaus gyvenimas be Kristaus duodamo kryžiaus, tai – gyvenimas be Ateities.
Įvykus Atpirkimui, dabar galutinis mūsų likimas priklauso ne tik nuo Jo gailestingumo malonės, bet dar labiau – nuo mūsų kasdien daromų sprendimų. Tebeturime laisvę rinktis, – Dievo akivaizdoje pagarbiai tarti: Viešpatie, Viešpatie, ir daryti tam tikrus gerus darbus, didžiuojantis jų rezultatais, bet, stokojant asmeninio maldingos bendrystės su Juo santykio, keliauti savikliovos vieškeliais arba prioritetu laikyti Dievu pasitikėjimo bei Jam atsidavimo ryšį, kuris ir yra tikrasis mūsų būsimojo prisikėlimo iš numirusių laidas, nes būti su Juo bei priklausyti Jam visada yra daugiau nei vien Jo vardu veikti (žr. Mt 7, 22). Taigi, kol gyvename žemėje, sekimas Kristumi visada bus Jo duoto mums kryžiaus nešimas, tvirtai įsitikinus, kad mūsų kiti savimeile atmiešti mėginimai ieškoti „patogesnio“ kryžiaus, visada veda į dvigubo gyvenimo aklavietę.
Dievo Sūnus ne dėl to už mus atidavė gyvybę, kad mes suskaldyta širdimi tarnautume sau, artimui ir Dievui. Jis yra šventai pavydus Viešpats (Iš 34, 14), pelnytai trokštantis visos mūsų širdies. Jis kiekvienam iš mūsų galėtų priekaištauti dėl anksčiau padarytų ar dabar daromų klaidų, išskyrus Švč. Mergelę Mariją. Ji, apsaugota nuo pirmapradės nuodėmės, savo ištikimybe Dievui pranoko net Adomą ir Ievą Rojuje, kol jiedu, skendėdami Kūrėjo meilėje, laikėsi Jo nurodyto kelio…
Dėl to Marija vadinama antrąja Ieva, nes savuoju klusnumu Visagaliui ištaisė tą pirmosios Ievos neklusnumo kaltę, dėl kurios pasekmių egzistuoja blogis, pavyzdžiui, Ukrainoje tebesilieja taikių gyventojų kraujas… Motina Marija tam tikra prasme lengviau iškentėjo Sūnaus mirtį, nes Ji visus įvykius laikė savo širdyje, juos maldingai apsvarstydama. Jai stovint po Kryžiumi, kadaise Jos ištartas fiat, įgijo tęstinumo pilnatvę. Su plyštančia iš sielvarto širdimi Ji intuityviai nujautė ir suprato (gal tada ne visai pilnai), kad Jėzų buvo pagimdžiusi švenčiausiam Dievo Tėvo plano – visų laikų žmonijos – Išganymo įvykdymui. Taigi slapčiausia širdies dalimi Ji vėliau (didžiajam liūdesiui atslūgus) galėjo savo Viešpačiui net padėkoti už tai, kad ir Ją Jis buvo įtraukęs į šią garbingiausią Visatoje mūsų gelbėjimo misiją.
Paimta su kūnu ir siela į Dangų, Marija nesiilsi rankų sudėjusi… Jos įvairūs pasirodymai ir apsireiškimai pasaulyje primena, jog „senoji“ Jėzaus paskelbta bei Jo krauju paliudyta Geroji Žinia visada yra šviežia, gyvybinga, išganinga, nepakeičiama… Tai – čiurkšlėmis trykštantis gyvojo vandens šaltinis visiems. Vieniems, kurie dar tik pradeda ieškoti gyvenimo prasmės, ir tiems, kurių malonėje įsisiūbavusios širdys gieda Gyvenimą ir nepaliauja: Dar daugiau turėti Tavęs, daugiau Tavęs…
Kadangi mūsų Motina Marija, dėkingai džiūgaudama bei nuolat gerėdamasi slėpiningu Švč. Trejybės artumu yra ten, kur ir mums yra numatyta būti, todėl Ji, pavyzdžiui, pasirodžiusi Fatimoje, per vaikus sakė, kad jei žmonija neatsivers, ją ištiks didelės negandos. Ji ragino melstis Rožinio malda, prašyti Dievą taikos, nusidėjėliams atsivertimo… Taigi Marija yra tarsi paties Dievo balsas, primenantis atsivertimo būtinybę pasauliui ir kiekvienam iš mūsų.
Danguje išaukštintoji Dievo Motina, Tu užtari kiekvieną motiną, ir ypač tas, kurios kasdien už savo šeimas kelia maldingas širdis į Tave… Tu esi mūsų Užtarėja ir Globėja. Jėzus sakė: Prašykite ir gausite. Padėk mums taip melstis ir gyventi, kad, jei esame verti (nes daugelio moralinis nuosmukis nemažėja…), Dievas per mūsų maldavimus stabdytų karą Ukrainoje ir dovanotų taiką…
Kun. Vytenis Vaškelis