XXII eilinis sekmadienis A 2020

Nebijoti atsižadėti dėl Kristaus

Mes, tikintieji, suvokiame, jog be Jėzaus kančios ir mirties ant kryžiaus nebūtų įvykęs žmonijos Atpirkimas. Nemariam Dievo Sūnui būtinai reikėjo numirti, kad Jo prisikėlime iš numirusių kiekvienas galėtume turėti Viešpaties iš anksto mums numatytą amžinųjų Velykų dalį. Kai Mokytojas savo mokiniams pradėjo kalbėti, kad turi „būti nužudytas ir trečią dieną prisikelti“ (Mt 16, 21), Petro reakcija buvo grynai žmogiška. Jam galėjo kilti kad ir tokia mintis: „Ar galima įsivaizduoti, kad brutali mirtis išplėštų Jėzų iš mūsų tarpo, kai Jis neseniai buvo sakęs, jog gausiu Dangaus Karalystės raktus? Kaip tai įvyks, jei Jis bus negyvas? Jei prarasime Jį, visko neteksime“. Jam atrodė, kad neįmanoma, jog galėtų mirti gyvybės Kūrėjas bei gyvenimo Davėjas, nes tada nebeliktų nei menkiausios atramos mūsų pačių egzistencijai. Kadangi Petras neketino Jėzaus klausinėti, kodėl Jis kalba apie savo mirtį ir dar mini kažkokį prisikėlimą, su kuriuo jokių savo subjektyvių vaizdinių negebėjo susieti, todėl, įsitikinęs asmeniniu teisumu, ėmė Jam taip tvirtai prieštarauti, kad iš pirmo žvilgsnio atrodė, jog jis iš tiesų sako tiesą, o Mokytojui derėtų bent iš dalies su savo oponentu sutikti…

Žinome, kad Dievo Sūnus savęs negali išsiginti, nes Jis pats yra nekintanti Tiesa ir Jo lūpomis tariamas kiekvienas žodis yra tiesa. Tai – Asmens ir Jo universalios raiškos neišskiriamas tobulos harmonijos vienumas. Taigi ne Viešpačiui reikia savo mintis taisyti ir jas ant prie žmonių prisitaikėliškumo kurpalio užmauti, bet mums reikia stengtis suvokti dieviškus dalykus, kad, inspiruojant malonei, keistume savo mąstymą ir mūsų protas, nors per nago juodymą tapęs nuolankesnis, pagaliau pripažintų: „Didis, Dieve, teįvyksta viskas taip, ne kaip mes norime, bet kaip Tu“.

Petrui, prisiartinus prie Jėzaus, jo žmogiškas išsišokimas subliuško kaip pradurtas balionas. Kai jis išgirdo skaudžiausius gyvenime Mokytojo žodžius: Eik iš mano akių šėtone! Tu man papiktinimas, nes mąstai ne Dievo, o žmonių mintimis, gavo tokią įsimintiną pamoką, jog iš jos ir mes mokomės budėti, kad neapleistume kasdienės maldingos meditacijos, kuri keičia mūsų mąstymą, širdis bei gyvenimus. Mūsų likimas tiesiogiai priklauso nuo stiprėjančio maldos ryšio su Jėzumi ir visiško atsidavimo Jam. Be augančio tikėjimo bei pasitikėjimo Juo, neišvengiamai būtume užvaldyti nesibaigiančių pasaulio rūpesčių inercijos ir užkibtume ant nepasotinamų kūniškų malonumų vaikymosi kabliuko. Tada, užuot savo sielą girdę gyvuoju vandeniu, imtume ją nuodyti apgaulingo pasaulio meilės surogatais, mus tolinančiais nuo savo esaties Dieve šaknų… Šv. Leonas Didysis rašė: „Mąstanti siela, iš tiesų negalinti būti be meilės, būna susižavėjusi arba Dievu, arba pasauliu. O mylėti Dievą niekada nebus per daug“.

Nors dieviškos meilės kelias, kuriuo mums lemta eiti, yra siauras, bet jis veda „į gyvenimą“ (Mt 7, 14). Kadangi Viešpats, mus pašaukęs iš nebūties į buvimą, „užprogramavo“, kad mes dėl savo ir kitų laimės visus savo didžiuosius troškimus bei dėmesį koncentruotume ne į save, o į Jį, nes turime budėti bei melstis, kad ne patys sau vadovautume, o vis laisviau leistume tai daryti Jam, todėl Jis ir davė visiems savo sekėjams nešti kryžių, kuris yra šlovingiausios Prisikėlimo pergalės ženklas. Prisimename Petrą, einantį per banguotą ežerą ir žiūrintį tik į Kristų, nes Jis tuomet jam buvo vienintelė viltis bei jo širdies ašis. Panašiai ir mes, kai neleisime, kad mus imtų valdyti pasaulis, kurio rafinuotos pagundos kaip riaumojantis liūtas mus tebetyko praryti, o vis stengsimės savo dvasios žvilgsnį fokusuoti į visus pasaulius ant savo delno laikantį visatos Viešpatį, tada Jis mus kaip savo akį saugos bei globos, nes matys, jog mūsų gyvenimo būdas patvirtina Jo žodžių tiesą: „Jūs – ne pasaulio, bet Aš jus iš pasaulio išskyriau“ (Jn 15, 19). Taigi mylėsime pasaulį, iš kurio sklinda Kūrėjo ir Atpirkėjo gėrio šviesa, bet visa esybe tolinsimės nuo pasaulio kunigaikščio, apsėsto troškimu skaldyti bei valdyti jam paklūstančias širdis….

Kad būtume verti išvysti Žmogaus Sūnų, ateinantį su savo Karalyste, telydi mus malda bei tikėjimo darbai, kai kasdien stengsimės prisiminti Viešpaties didžiausią norą, kurį savo širdyje vidinės maldos metu išgirdo vienas tikintysis. Dievas jo klausė: „Ar sutinki būti tuo, kuris gyvena vien Man? Tuo, kuris dėl Manęs išsižada savo asmeninės gerovės, gero vardo ir ypač savo minčių? Atsakyk Man!“

Ir mes tardami Jam „taip“ liudykime, kad Jo mums duoto kryžiaus nešimas yra Jo žodžių dvasia ir gyvenimas išsipildymo viršūnė.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content