Kai nužengia Dievo Dvasios jėga
Kokie būtų per Sekmines Šventosios Dvasios nužengimo ant apaštalų vaisiai, jei Jos įtaka būtų buvusi paviršutiniška ir malonė nebūtų įsiskverbusi į giliausius jų sielų bei širdžių klodus ir jų charakteriai būtų nepakitę? Tada žmonijos Išganymo planas nebūtų pilnai įvykdytas, nes be visą žmogaus būtį perkeičiančios Dvasios jėgos bei galybės anuomet apaštalai, užuot nešę Evangelijos fakelą pasaulio tautoms, būtų įvairių baimių kaustomi ir labiau linkę užsisklęsti netikros savo „aš“ ramybės kiaute nei kitiems byloti apie Jėzų. Taigi kai nėra Gerosios Naujienos skelbimo, nebūna ir žmonių atsivertimų, ir visi tebeskęsta savo nuodėmėse…
Tačiau negalėjo būti, jog Kristus, kybodamas ant Kryžiaus, absoliučiai viską dėl mūsų išgelbėjimo padaręs, nebūtų tobulai įvykdęs tai, ką buvo pažadėjęs. Jis sakė, kad trečią dieną prisikels iš numirusių, ir prisikėlė; kad atsiųs Dievo Dvasią, ir Ji atėjo… Bet koks tai buvo didingas Jos nužengimas! Tokio pasaulis dar nebuvo matęs. Sekminių dieną, kai Jėzaus mokiniai buvo drauge vienoje vietoje, Dvasios nusileidimą lydėjo neįprasti garsai, panašūs į vėtros vėjo ūžesį.
Žinome, kad gamtoje įsisiautėjęs viesulas yra pavojingas reiškinys, galintis pridaryti vietos gyventojams nuostolių… Tačiau kai per Sekmines su dar niekam negirdėtu „trenksmu“ atėjo Šventosios Dvasios jėga į žemę, kuriai, kaip Dievui, yra pavaldūs pasaulis, visata, Dangus ir viskas, kas tik egzistuoja, tada to ūžesio garsai galėjo labiau panašėti ne tiek į siautulingo vėjo zvimbesį, bet labiau net į tam tikrą melodingai skambančių garsų derinį, kuriame (o jei tik būtų buvusi galimybė ilgiau klausytis!) glūdėjo naujo gyvenimo viltį žadinanti potekstė… Juk kai viešpačių Viešpats nepaprastu būdu nusileidžia ant žmogaus, jį savimi pripildydamas, nebūna nieko nesvarbaus.
Tiesa, Dievo Dvasia dažniausiai aplanko tą asmenį, kuris Jos trokšta ir Ją kviečia tylioje maldoje. Ji nelinkusi ateiti į tą žmogaus širdį, kurioje dunda pasaulio tuštybės būgnai ir veši neįžengiami nuodėmių brūzgynai. Tyla – tikėjimo sąlyga, nes tikėjimas kyla iš klausymo, kai klausytojo neblaško joks pašalinis garsas, ir visas jo dėmesys nukreiptas į Biblijos skelbėją. Taigi tyloje pražysta nevystantys dvasinio gyvenimo žiedai. Tačiau šį kartą Dvasios atėjimas buvo garsus kaip šniokščiantis banguoto vandenyno vėjas, ženklinantis Bažnyčios gimimą, tai yra pirmųjų Bažnyčios narių – išrinktųjų apaštalų (drauge su Dievo Motina Marija) – širdžių perkeitimą.
Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Nors „mūsų Dievas yra ryjanti ugnis“ (Žyd 12, 29), bet, kai Viešpatį garbiname maldomis bei gyvenimu, toji ugnis, užuot mus svilinusi, šviečia bei skleidžia šilumą, panašią į savo vaiką mylinčios motinos širdį… Taigi čia ugnis – Dievo artumo simbolis. Per Sekmines su kaupu išsipildė Jėzaus troškimas: „Aš atėjau įžiebti žemėje ugnies ir taip norėčiau, kad ji jau liepsnotų!“ (Lk 12, 49). Dvasia, tarsi ugnies liežuviais pripildydama apaštalus, ne tik jų širdyse sunaikino visas kliūtis Jai laisvai veikti, bet ir pripildė malonių gausybe, parengdama juos su nesvyruojančiu tikėjimu, išmintimi bei drąsa skelbti bei liudyti Naująją Sandorą lig pat žemės pakraščių…
Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Galime tik iš dalies įsivaizduoti kokią anuomet stulbinančią nuostabą sukėlė aplinkiniams Jeruzalės gyventojams, kilusiems iš įvairių tautų, kai jie išgirdo jų kalbomis netikėtai prabilusius apaštalus! Tai buvo ypatingos malonės liudijimas, simboliškai bylojantis, jog apaštalai jau yra tapę Dievo Dvasios šviesolaidžiais, pašauktais su nepaprasto užsidegimo patepimu bei giliu įsitikinimu skleisti visoms tautoms Žinią apie Dievo Tėvo siųstąjį Mesiją, kad kas Jį priims į savo širdį, bus išgelbėtas. O teduoda ir mums Viešpats kuo daugiau tos ugnies malonės, kuri mumyse sudegintų visus prieraišumų prie pasaulio menkystės tiltus ir padarytų mus gyvojo vandens latakais, naudingais artimui bei priimtinais Visagaliui.
Šventoji Dvasia, ateik kaip ugnis ir ne tik apvalyk mūsų tėvynainių širdis, kad pradėtų uoliau ieškoti tikrosios gyvenimo prasmės Tavyje, bet dar labiau stiprink ukrainiečių dvasią, kad jų karžygiškas ryžtas iš visų jėgų ginti savo kraštą, kovojant su nuožmiu agresoriumi, taptų nauju impulsu Europos šalių vadovams, skatintų juos visais įmanomais būdais dar daugiau remti Ukrainos gyventojus, ypač dėl jos laisvės pasiryžusius atiduoti net savo gyvybę karius.
Kun. Vytenis Vaškelis