XXI eilinis sekmadienis A 2020

Kas Aš esu tau?

Dar mes nebuvome gimę, o Viešpats, viską vertindamas amžinybės požiūriu ir mus kiaurai permatydamas, jau iš anksto vadino gyvojo Dievo vaikais, nes dėl Kristaus įvykdyto Atpirkimo „Jis ištrynė mus kaltinantį skolos raštą ir panaikino jį prismeigdamas prie kryžiaus“ (Kol 2, 14). Aukščiausiojo akyse jau dabar esame tapę amžinojo gyvenimo paveldėtojais, kuriuos Dievas „prikėlė ir pasodino danguje su Kristumi Jėzumi“ (Ef 2, 6). Bet kadangi „dar nepasirodė, kas būsime“ (1 Jn 3, 2), apaštalas Paulius mus įspėja nuolatos stengtis budėti, „kad kas mūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija (…), o ne Kristumi“ (Kol 2, 8). Taigi Dievas mus laiko mylimiausiais savo vaikais, kuriems yra parengęs dievišku džiaugsmu vainikuojančios draugystės pokylį…

Esminis klausimas: koks yra mūsų atsakas į bekompromisę Dievo meilę, kai žinome, jog ji daugybę kartų pranoksta bet kokį mūsų įsivaizdavimą? Apaštalo Petro žodžiai Jėzui: Tu esi Mesijas, liudija, kad joks žmogus vien savo pastangomis yra bejėgis juos ištarti. Tai – Dievo Tėvo malonė tam, kuris klausėsi Mokytojo žodžių, matė Jo darbus ir įtikėjo Jį. Tačiau ši malonė – tik tikrojo sekimo Juo pradžia. Kai netrukus Petras ims Jėzui priekaištauti dėl Jo būsimos mirties, bus subartas ir gaus visam gyvenimui pamoką, jog dalykus, tiesiogiai susijusius su Įsikūnijusiojo atėjimo tikslu, reikia mokytis aiškinti, ne žmonių mintimis, o Dievo.

Kai Jėzus ruošėsi žengti į Dangų, mokiniai Jį klausinėjo: „Viešpatie, gal Tu šiuo metu atkursi Izraelio karalystę?“ (Apd 1, 6). Jų sąmonėje kirbėjo viena „nenuorama“ mintis, ir, ačiū Dievui, kad jie Jam uždavė klausimą dėl savo mylimos tėviškės ateities. Jo atsakymo esmė – pažadas apie Šventosios Dvasios nužengimą ant apaštalų, ir Ji padarys juos Jo liudytojais lig pat žemės pakraščių. Tik Sekminių Dvasiai sklidinai pripildžius Jėzaus mokinių širdis, taip pasikeitė jų mąstymas bei poelgiai, kad naujas gyvenimas Kristaus malonėje, atsiribojant nuo nereikšmingų dalykų ir visiškai atsiduodant Jam bei sielų gelbėjimui, net nebebijant paskutinio priešo – mirties (žr. 1 Kor 15, 26), tapo kasdien jų dėkingai valgoma duona, kuri yra jų ir mūsų galutinės pergalės užtikrinimo laidas. Šventosios Dvasios nužengimas ir veikimas apaštaluose yra įrodymas, jog be Dievo esame pilni savęs ir mūsų yra centrinė mūsų visatos ašis. O kai kviečiame Dvasią į savo širdis ir tikime, kad paklusimas Jos vedimui yra tobuliausias mūsų užsiėmimas, tada vis labiau Dieve gyvename, judame ir esame.

Apaštalas Petras, išpažinęs Jėzaus dievystę, buvo Kristaus paskirtas tapti Uola, ant kurios bus statoma Jo įsteigta Bažnyčia, tolydžio auganti žmonių bendrija, ir pragaro vartai (mirties jėga) jos nenugalės. Kadangi regimasis Bažnyčios vadovas – popiežius – kaip miestas, pastatytas ant kalno, esti daugybės žmonių matomas ir yra pašauktas asmeninėmis dorybėmis skleisti Kristaus – neregimosios Bendrijos Vadovo – šviesą, todėl kuo ryškiau šviečia popiežiaus Pranciškaus tarnystės šventumo dvasia bei įtaigiau jo lūpomis skelbiamas Dievo žodis, tuo laisviau bei išradingiau per jo asmenybę veikia Viešpats, nes tobulėjimui ribų nėra. Kasdien  telydi mūsų malda Šventąjį Tėvą…

Kokią įtaką bendrystė su Viešpačiu daro mūsų pasiryžimams bei veiksmams? Į Jėzaus klausimą: O kuo jūs mane laikote? tinkamiausiai atsakys jautri žmogaus sąžinė, liudijanti tikrą mūsų pasišventimo dieviškiems dalykams rodiklį, kai Jam kasdien atiduodame ne tik savo nesibaigiančius rūpesčius, bet ir Jo bei Motinos Marijos globai pavedame aplinkinius, save ir tuos, kurių neadekvačiai skirtingi požiūriai į gyvenimo reiškinius, liudija melu grindžiamą savo poziciją… „Meilė (…) pamiršta, kas buvo bloga“ (1 Kor 13, 5) ir moko atskirti nuodėmę nuo ją darančio asmens; skatina mus laikytis Jėzaus kelio, melsti atsivertimo, pavyzdžiui, ir tų Baltarusijos milicijos, saugumo, kariuomenės ir kitų jėgų struktūrų asmenims, kurie, suėmę ne tik kankino taikius demonstrantus, bet ir dabar įvairiais būdais tebesityčioja iš neteisėtai sulaikytųjų… Toks Dievo planas mums: užuot smerkę piktadarius, meldžiame jų užkietėjusioms širdims antgamtinio suminkštėjimo, nes, jei vadovaujamės tikėjimu, tariame: „Jam nėra neįmanomų dalykų“.

Taigi laikykime Dievo Sūnų svarbiausiu visuose mūsų asmeniniuose planuose ir visų gyvenimo iššūkių akivaizdoje. Tada Jis mus saugos net nuo mažiausios nerimavimo galimybės, nes už ištikimybę Jam suteiks mums tokios ramybės, kurios pasaulis negali duoti, nes neturi.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content