XXVI eilinis sekmadienis B 2021

Bodėtis blogio darant gera kitiems

Kai 2021 metais minime pasaulinę migrantų bei pabėgėlių dieną ir prisimename keturis tūkstančius vaikų, motinų ir vyrų, dėl įvairių priežasčių, palikusių savo gimtinę, pastogę, artimuosius ir atvykusių į mūsų kraštą ieškoti priebėgos bei oresnio gyvenimo nuo juos persekiojančių negandų, suvokiame, kad tai – mūsų visuomenėje naujas reiškinys, kviečiantis kiekvieną jos narį apsvarstyti savo galimybes padėti tiems, kurie ne tik gyvena sunkiose izoliacijos sąlygose, bet daugelio jų širdys slegia neišvengiamos deportacijos nuojautos bei tam tikros baimės dėl ateities…

Iš tiesų, kas laukia tų daugelio migrantų, kurie negaus teisės likti mūsų krašte ir priverstinai turės sugrįžti į savo šalį, kur jų gyvenimas bus dar vargingesnis, nei prieš jiems išvykstant iš savo namų? Todėl, pasak Lietuvos vyskupų laiško, paskelbto 107-ajai Pasaulinei migrantų ir pabėgėlių dienai, pastebėjimo, bendrystė su migrantais ir jų išklausymas yra tiek pat svarbi pagalba atvykusiems, kaip ir pastogė ar duonos kąsnis.  Juk net ir tie, kurie ilgainiui bus deportuoti iš mūsų šalies, tikėtina, kad jų vidinį skausmą kompensuos ta dvasinė šiluma, kurią jie patyrė, kai su jais bendravo bei jiems pagalbą teikė, pavyzdžiui, įvairių socialinių organizacijų atstovai. Todėl svarbus minėtame Lietuvos vyskupų laiške kreipimasis: „Nuoširdžiai kviečiame visus – parapijų bendruomenes, katalikiškas organizacijas, brolius kunigus ir vienuolijų narius, judėjimus bei Caritas darbuotojus, savanorius – pagal išgales ir poreikį pagelbėti žmonėms, esantiems migrantų stovyklose ir pasienio užkardose, taip pat ir valdžios institucijų pareigūnams, dirbantiems migrantų apgyvendinimo vietose“.

Spalio mėnesį į kasdien apmąstomą savo rožinio maldą įtraukime ir migrantus. Viešpatie, ypač laimink tuos pabėgėlius, kurie praranda viltį rytojumi ir nebemato prasmės gyventi… Verta apsvarstyti mūsų krašto vyskupų kvietimą tam tikra pinigų auką skirti migrantų būtiniausioms reikmėms patenkinti ir juos pervesti į Lietuvos Caritas banko sąskaitą (Gavėjo kodas 192066334, sąsk. nr. LT257300010115125026). Kai su gryna intencija darome gera kitiems, ne tik Viešpats tobulai žino, bet ir patys pastebime, kad gerumo šviesos skleidimas kitiems niekada nelieka be gausėjančios malonės atsako…

Šio sekmadienio Evangelija mus ragina budėti, kad pritarimas pagundoms, savo rankas, kojas ir akis lengvabūdiškai kreipiant link klastingo blogio, neužkirstų kelio į Dievo Karalystę (žr. Mk 9, 47). Kartais, kad pradėtume nuosekliai grįžti į save, reikia tam tikro supurtimo ar išbandymo, kurie skatintų keisti mąstymą. Jėzus sako: „Išlupk savo akį, nes ji tave gundo į viską žvelgti savimeilės žvilgsniu, kuris naikina tavo vidinę šviesą – sąžinės balsą – ir stabdo daryti tuos darbus, be kurių nėra tavo gyvenimo ateities“. Jis pirmiausia nori, kad mes praregėtume savo vidumi (Apr 3, 18), ir tada viskas kardinaliai keisis, nes ne tik širdies akimis visus dalykus išvysime malonės šviesoje, bet iš mūsų ausų bus pašalinta kurtumo siera, atsiriš iš mūsų „susipainiojęs“ liežuvis ir mes, išgirdę Jėzaus balsą, atlaposime Jam savo gyvenimo duris (Apr 3, 20) bei drąsiai pakviesime Jį pas save: „Ateik, Viešpatie, ir nepalik manęs vieno, kai mano širdis praras budrumą ir mintys pradės klajoti butaforijos dykvietėse. Padėk man tuoj prisiminti Tave, grįžti į save, vėl atsidūsėti Tavyje…“

Jėzaus žodžių radikalume nėra nei kruopelytės neįmanomų reikalavimų. Kai Jis mums liepia atsisakyti savo gundančių rankų, kojų ir akių, visada slypi gilesnė potekstė – nemarumo virš regimųjų dalykų iškėlimas (žr. Mk 9, 43 – 47). Tai – nelengva užduotis, nes, pasak žinomo JAV psichiatro Geraldo Mejaus (Gerald May), „laisvę ir meilės džiaugsmą, ir grožį reikia pirktis kančios kaina (…). Nors ir paradoksalu, mums reikia turėti prisirišimų, jei norime būti laisvi. Kad galėtume oriai grįžti namo, turime jų atsisakyti. Reikia, kad Dievui šaukiant mus į meilę būtume stumiami atgal. Kad, trokšdami laisvės, būtume gundomi vergijai. Galbūt būtent tada gundymas meilės šviesoje ima rodytis bent kiek prasmingas“.

Tad kasdien kelkime savo širdies rankas maldai už save ir kitus, kad ne tik mūsų kojos, bet ir visa esybė judėtų tik mus išlaisvinančios tiesos link. O mūsų vidinės akys, tebus kaskart maldingai kreipiamos į Viešpatį, kuris nuskaidrins ir mūsų kūno akių žvilgsnį, kad nors kaip ir anksčiau matysime visa, kas dabar mus supa, tačiau vis dažniau prisiminsime, jog artėja diena, kai išvysime tai, dėl ko iš tiesų buvo verta vis labiau gyventi tikėjimu, o ne regėjimu.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content