ŠVENTOSIOS DVASIOS ATSIUNTIMAS (SEKMINĖS) B 2021

Ateik, Sekminių Dvasia!

Žmogus gali laimėti net visą pasaulį, bet jei pasikliaus vien savikliova ir ditirambus giedos asmeninės saviraiškos dievui, nors ir kūdikystėje bus krikštytas, be Kristaus savo gyvenimą tik barstys. Kodėl? Todėl, kad kiekvieno asmens lemtis visiškai priklauso nuo Dievo, kuris tik iš begalinio savo maloningumo palaiko mus buvime ir trokšta mus regėti danguje. Ne žmogus sau suteikė gyvybę ir nemirtingumą (beje, sielos neįmanoma sunaikinti), bet Šventosios Dvasios visagalybė.

Artimųjų maldos už klystantį namiškį, jo asmeniniai išbandymų potyriai bei egzistencinį nerimą žadinanti atsivėrusi vidinė tuštuma, gyvenant be Dievo, gali individą priartinti prie ribos, kai jis sau tars: „Mano gyvenimas be Gelbėtojo veda į niekur; reikia ieškoti To, kuris man suteks tai, ko aš sau niekada nepajėgsiu duoti…“ Tai – asmeninių Sekminių pradžia, kai Šventosios Dvasios vėjas ima pūsti ten, kur nori, kur labiausiai reikia. Jos dieviški norai – esminis Viešpaties tikslas, kad žmogus malonėje atgimtų, atsiverstų ir laimėtų išganymą Kristuje.

Nors iki Naujojo Testamento laikų Dievo Dvasios veikimas nebuvo labai aiškiai matomas, bet Ji akivaizdžiai reiškėsi per visą žmonių istoriją. Dvasia ne tik kūrė pasaulį, bet įkvėpė pranašus skelbti dievišką tiesą, kad Išrinktosios tautos nariai, priimdami per juos Žinią iš aukštybių, taptų verti Dievo pažadų išsipildymo… Sekminių dieną Dvasios atėjimas pranoko visus Jos maldingai laukiančiųjų lūkesčius, nes apaštalai buvo pakrikštyti Šventąja Dvasia.

Per juos ėmė sklisti tokia Dvasios meilės kaitra, kad aplinkiniai, stebėdamiesi jų pasikeitusiu elgesiu, manė, kad jie yra įkaušę… Tačiau svaigulys iš malonės esti kitoks, ir jį apibūdina šv. Ambraziejus: „Geras dalykas – apsvaigimas, kylantis iš išganymo taurės. Bet yra kitas apsvaigimas, apimantis gausiai geriant iš Raštų, ir trečiasis, apimantis Šventosios Dvasios liūčiai permerkus. Būtent dėl jo, pasak Apaštalų darbų, kalbėjusieji kitomis kalbomis klausytojams atrodė prisigėrę“. Per Sekmines pagirdyti Dvasios gyvuoju vandeniu, apaštalai įgijo naujos drąsos, įžvalgios Biblijos pažinimo išminties ir buvo uždegti troškimu bei patepti galybe liudyti Kristų lig pat žemės pakraščių… Jų palaiminga misijų veikla ir šventa kankinystė dėl ištikimybės Tiesai – gyvas liudijimas, kad juos per gyvenimą vedė malonių Dvasia, ir jie Jos įkvėpimams visada stengėsi paklusti.

Dievo Dvasia ir dabar veda Bažnyčios narius į tiesos pilnatvę. Tiesos Dvasia nekalba iš savęs, bet skelbia tik Jėzaus mokymą, ir praneš, kas turi įvykti. Jos balso bei įkvėpimų atpažinimo malonė veikia ne tik kai kuriuose tikinčiuose, kurie pašaukti pasinaudoti gautomis charizmomis – Dievo dovanomis, duotoms tarnauti „bendram labui“ (1 Kor 12, 7), pavyzdžiui, kai Dvasia suteikia jiems gydymo dovaną, bet atpažinti Jos veikimą asmeniniame gyvenime turėtų stengtis visi krikščionys. Pasak vieno autoriaus, „atpažinimas yra tarytum visų dorybių motina, ir jis reikalingas visiems, kad vadovautų ir savo, ir kitų gyvenimui (…). Atpažinimas – teisingo sprendimo ir dorybingos intencijos vienybė“.

Garsus protestantų misionierius Viljamas Branhamas (William Branham), (1909 – 1965) turėjo ypatingą ligonių išgydymo dovaną, bet stokojo Biblijos pažinimo pagrindų. Gyvenimo pabaigoje jis ėmė taip klaidingai skelbti Dievo žodį, kad jo draugai pastoriai jį net buvo perspėję, kad liautųsi… Jie jam sakė, kad jis turįs melstis už ligonius, nes vyko stebuklingi išgijimai. Tačiau jis jų neklausė… 1965 metų gruodžio 18 dieną V. Branhamas su žmona ir sūnumi Poliu automobiliu važiavo į Indianą (JAV) ir pateko į mirtiną avariją. Jo žmona iš karto žuvo, o Viljamas merdėjo. Kai Polis, išvengęs sužalojimų, priėjo prie savo tėvų, netikėtai tėvas atgavo sąmonę ir paklausė: „Ar mama gyva?“ Sūnus tarė: „Tėti, ji mirė“. „Padėk mano ranką ant jos“. Kai Polis pakėlė kraujuotą tėvo ranką ir uždėjo ją ant savo motinos, sugrįžo gyvybė ir ji liko gyva. V. Branhamas be sąmonės išbuvo savaitę ir mirė 1965 m. gruodžio 24 d.

Prisimintina, kad esminiai individo egzistencijos lūžiai – gimimas, mirtis ir pomirtinė ateitis – absoliučiai Švč. Trejybės rankose, nes tik Ji nusprendžia, ko iš tiesų yra vertas žmogus, kai gyveno pasaulyje. Dievas Dvasia kūrė pasaulį, tiesiogiai dalyvaujant Dievui Tėvui ir Dievo Sūnui, ir, kaip moko katekizmas, Šventosios Dvasios bendrystė (2 Kor 13, 13) Bažnyčioje pakrikštytiesiems grąžina nuodėme prarastą panašumą į Dievą. Tačiau jei asmens siela užkimšta vienadienių rūpesčių, Dvasios veikimui užveriamos visos prieigos, ir jis savo džiūstančių širdies šulinių savastimi niekados nepripildys. Žmogaus širdis tik tada prisikelia iš numirusių, kai į ją pradeda tekėti gyvasis atgimimo vanduo iš aukštybių. Kaip vienas teologas rašo: „Atsivertimą lemia atgimimas, o atgimimas yra pirmasis Dievo Šventosios Dvasios sieloje atliekamas veiksmas“.

Atgimimas Dvasioje – nuolatinės malda grindžiamos pastangos leisti Jai vis laisviau veikti savo sieloje, ignoruojant savimeilės užmačias ir paklūstant Jos įkvėpimams. Tai – šventėjimo Dieve kelionė, kai, apšviesti Šventosios Dvasios, savo mintimis, žodžiais bei poelgiais trokštame kasdien išlikti augančio teisumo dermėje su Juo, artimu bei savimi.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content