Augame sotindamiesi Kristumi
Kai Jėzus nuošalioje Betsaidos apylinkėje susibūrusiai miniai skelbė Dievo Karalystę (Lk 9, 11) ir gydė ligonius, žmonės gėrėjosi Juo, ir jų sielose iš tiesų pradėjo augti nežemiškos Karalystės daigai… Nors tikintieji yra gyvi “ne viena duona, bet ir kiekvienu žodžiu, kuris išeina iš Dievo lūpų” (Mt 4, 4), bet Dievas sukūrė kūną, kuris be maisto ilgainiui silpsta ir miršta. Todėl Visažinis geriau už mus visus žino, kada mums reikia reikia sotintis Jo žodžiu ir kada patenkinti būtiniausias kūno fiziologines reikmes.
Taigi įžvalgusis Jėzus suprato, jog, dienai pakrypus vakarop, atėjo metas nutraukti Evangelijos skelbimą, lydintį stebuklingų ženklų, ir pasotinti maistu gausiai susirinkusiuosius. Kai apaštalai Viešpačiui sakė, jog reikia paleisti žmones, kad jie aplinkiniuose kaimuose susirastų maisto, Jis atsiliepė: Jūs duokite jiems valgyti! Šie žodžiai jiems buvo tarsi smūgis į paširdžius. “Gal Mokytojas juokauja?” – galėjo pagalvoti mokiniai. “Argi Jis nežino, jog tie keli duonos paplotėliai bei dvi žuvys – lašas penkiems tūkstančiams išalkusių vyrų ir daugybei moterų bei vaikų!”
Štai čia ir atsiskleidė apaštalų tikėjimo bei pasitikėjimo Mesiju silpnumas. Užuot prisiminę Jėzaus padarytus stebuklingus ženklus ir pagalvoję, jog neseniai ir jie patys buvo apdovanoti dieviška galia bei valdžia skelbti Žinios ir, Jo išsiųsti, stebuklingai išgydė ligonius ir išvarinėjo iš apsėstųjų demonus (žr. Lk 9, 1 – 6), būtų kreipęsi į Jėzų ir sakę, kad Jam nėra negalimų dalykų, ir Jis gali dieviškos meilės galybe pasotinti aplinkinius, deja, savo dėmesį sutelkė vien į save ir grynai žmogiškai pasiteisino: Mes nieko neturime…
Iš tiesų be Jėzaus jie – kaip ką tik gimę akli kačiukai. Tačiau jų dvasinis aklumas nebuvo pateisinamas, nes Jėzų, drauge su jais esantį, jie ne tik matė, bet galėjo ir paliesti… Taigi jei minia būtų išsisklaidžiusi ieškotis nakvynės bei maisto su gurgančiais nuo alkio pilvais, tai – nebūtų Dievo valios išsipildymas. Kai kurie iš minios, pavyzdžiui, dėl senyvo amžiaus būtų turėję dingstį manyti, jog Jėzus pernelyg ilgai juos užlaikė dykumoje, ir todėl juose galėjo kilti tam tikras nepasitenkinimas bei murmėjimas…
Tačiau Viešpats nebūtų Viešpačiu, jei būtų paklausęs savo mokinių siūlymo: “Tegul minia išsisklaido ir keliauja ieškoti sau nakvynės bei maisto”. Atleisti išalkusius žmones, kai jų širdys ką tik buvo nuostabiai pasotintos dieviškos Karalystės penu? Toks elgesys priimtinas Jo mokiniams, bet visiškai nebūdingas Visagaliui. Tas, kuris iš nieko sukūrė žmoniją, argi nėra pajėgus iš begalinės meilės čia bei dabar sukurti žemesnės kategorijos produktus, dar labiau pradžiuginančius minią ir dėl naujo stebuklo malonės nebejaučiančius natūralaus alkio pojūčio? O, Jis – šlovingasis Dievo Sūnus – visiškai nepavaldus mūsų stereotipinio mąstymo ribotumui bei milijardus kartų pranokstantis mūsų žmogišką veiklumą gali daryti nepalyginti daugiau nei mes pajėgūs įsivaizduoti!
Žmonės, jūs tik klausykite Viešpaties ir apmąstykite tai, ką Jis byloja, ir pamatysite, kas jūsų tikėjimą praturtins šimteriopai! Atsisėskite drauge su minėta minia ant sausos žolės, žiūrėkite į Mokytoją, paėmusį penkis kepalėlius ir dvi žuvis, kuris viltingai žvelgia į Dangų ir, palaiminęs tai, ką laikė rankose, davė mokiniams, kad išnešiotų miniai. Visi valgė ir pasisotino. Argi galėjo būti kitaip, kai valgomas palaimintas maistas, kuris niekuomet nėra toji duotybė, už kurią nereikėtų dėkoti? Mieli tėvai, аsmeniniu tikėjimo bei maldos pavyzdžiu mokykite savo atžalas, atėjusias prie pietų stalo, drauge su jumis skonėtis ne tik šeimininkės triūsu rūpestingai pagamintų patiekalų, bet niekada neužmirštumėte su savo vaikais ištarti nuoširdų ačiū Neregimajam, nes viską, ką iš Jo gerumo gauname yra besąlygiška Kūrėjo dovana…
Kasdienė duona – nuoroda į Eucharistiją. Katekizme skaitome: „Kaip kūno maistas grąžina prarastas jėgas, taip Eucharistija stiprina meilę, kuri kasdieniame gyvenime yra linkusi silpnėti; ši atgijusi meilė naikina lengvąsias nuodėmes. Mums save dovanojantis Kristus gaivina mūsų meilę ir duoda mums jėgų nutraukti netvarkingą prisirišimą prie kūrinių ir įsitvirtinti Jame: Kadangi Kristus mirė už mus iš meilės, tai, aukos metu minėdami Jo mirtį, mes Jį prašome, kad meilė būtų mums suteikta Šventosios Dvasios atėjimu; prašome nuolankiai, kad dėl tos meilės, dėl kurios Kristus panoro už mus numirti, mes taip pat, gavę Šventosios Dvasios malonę, galėtume laikyti pasaulį tartum mums nukryžiuotą, o save pačius – nukryžiuotus pasauliui. […] Gavę meilės dovaną, mirštame nuodėmei ir gyvename Dievui”.
Gyvename Dievui, kai Jėzaus pavyzdžiu tarnaujame artimui. Viešpatie, Tu dėl mūsų tapai Tarnu, kad mes galėtume amžinai karaliauti su Tavimi! Šv. Alfonsas Liguoris ne veltui rašė: Tu sutikai pasislėpti duonos pavidale, kad taptum mūsų maistu ir taip jungtumeisi su kiekvienu iš mūsų. Kartoju, atsakyk man, ar dar ką galėtum sugalvoti, kad laimėtum mūsų meilę?
Kun. Vytenis Vaškelis