XXVIII eilinis sekmadienis B 2021

Išsigelbėjimo prerogatyva

Šio sekmadienio Evangelija byloja apie vieną jaunuolį, kuris pribėgo prie Jėzaus, puolė prieš Jį ant kelių ir klausė, ką turįs daryti, kad laimėtų amžinąjį gyvenimą (Mk 10, 17). Iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis panašus į karštai įtikėjusį konvertitą, nuolankiu parpuolimu ant žemės liudijantį, jog yra pasirengęs besąlygiškai vykdyti Mokytojo nurodymus. Tačiau teisingai sakoma: Nespręsk apie žmogų pagal išorę, nes tik Dievas iš anksto žino, kas iš tiesų dedasi žmogaus širdyje… Kartais išoriniai individo veiksmai, net pačiam jam nesuvokiant, maskuoja giliai jo sieloje tūnantį nuodėmės pūlinį, kurio vien savo jėgomis neįmanoma ne tik pašalinti, bet ir atpažinti.

Minėto bevardžio jaunuolio parpuolimas prieš Viešpatį atskleidė, jog tikrojo nuolankumo esmė – ne žmogaus kūno, bet jo sielos „parpuolimas“ prieš Tą, kuriam paklūsta, visa, kas tik yra Jo sukurta… Klusnumas (su malda širdyje pasitikint Jėzumi) Jo priesakų vykdymui – tikroji žmogaus egzistencijos pašventinimo bei būsimojo išaukštinimo Dieve prasmė, nes ir pats Kristus tik dėl klusnumo iki kryžiaus mirties buvo savo Tėvo išaukštintas iki begalybės… Taigi Jėzus dievišku klusnumu pirmiausia pats save „nukryžiavo“ – apiplėšė pats save, – kad mes, žvelgiantys su tikėjimu į Jį, visa esybe Jo valiai stengtumės tarti taip, liudydami, jog iš tiesų kaskart mokomės sekti Juo.

Kai tas vyras su jaunatvišku maksimalizmu patvirtino, jog laikosi Dekalogo nuo pat jaunų dienų, tikėjosi Mokytojo pagyrimo. Tačiau Jėzaus žodžiai, kviečiantys jį eiti ir parduoti visa, ką turi; pinigus išdalyti vargšams ir tik tada, sugrįžus, pradėti sekti Jį, visiškai išmušė iš vėžių. Įžvalgiausias Dievo Sūnus matė didžią jaunuolio bėdą – nelemtą prieraišumą prie gausybės savo turto, kurio jokiu atveju nenorėjo prarasti. Nors Jėzus galėjo mėginti jam suteikti sveiko mąstymo malonę, panašiai kalbėdamas, kaip Jis tai darė įspėdamas kitą turtuolį: „Tu krauni turtus ir nesirūpini tapti turtingas pas Dievą. Jei dabar būtų pareikalauta tavo gyvybės, kam gi atitektų tai, ką susikrovei?“ (plg. Lk 12, 20 – 21), bet Jis suprato, jog tam jaunuoliui, liūdinčiam, kad dėl priklausymo nuo savo turtų jis nėra pasirengęs siekti amžinojo gyvenimo lobio, geriausia išeitis grįžti namo nusiminus, kad vėl išvydęs savo turtus, dėl jų pertekliaus pradėtų jausti tam tikrą sąžinės priekaištą…

Gal jo nepasitenkinimas savimi buvo malonės postūmis suvokti, kad nors, bendraudamas su Mokytoju, patyrė gėdingą fiasko, bet juk tai – dar ne viso gyvenimo mūšio pralaimėjimas dėl dangaus? Galbūt Jėzus matė, kad to turtingo jaunuolio širdį užvaldęs nusiminimas yra antgamtinis spindulys, skatinantis save klausti, dėl ko aš žemėje gyvenu?, ir imti iš naujo perkainoti savo vertybes suvokiant, jog niekas negali tarnauti dviems šeimininkams, todėl nebedelsiant reikia rinktis Tikrąjį ir, atsiribojus nuo savo tuštybės, sekti Juo?..

Turtingam jaunuoliui pasišalinus, Jėzus kreipėsi į mokinius: Kaip sunku turtingiems įeiti į Dievo Karalystę!  Ne pinigai ir daiktai užkerta kelią į dangų, bet žmogaus nuostatos bei požiūriai į juos. Antai teisusis Jobas gyvenimo pabaigoje turėjo daugiau turtų negu ankstesniais metais, nes „Viešpats laimino vėlesnįjį Jobo gyvenimą labiau negu jo pradžią“ (Job 42, 12). Apaštalas Paulius pamokančiai byloja: „Aš moku gyventi vargingai ir būti turtingas. Visa ko esu ragavęs: buvau sotus ir alkanas, turtingas ir beturtis. Aš visa galiu Tame, kuris mane stiprina“ (Fil 4, 12 – 13). Šv. Pauliui turtas – tik priemonė, skelbiant Nukryžiuotąjį ir siekiant Dievo Karalystės.

Tačiau, pavyzdžiui, turtuoliui, kuris, pasak Evangelijos, į elgetą Lozorių žiūrėjo su panieka ir kasdien ištaigingai puotaudavo, turtas – esminis tikslas, tenkinantis vienadienius įgeidžius bei netvarkingas aistras. Jo „dangus“ – sielos gelmėse įsišaknijęs gyvenimo būdas, kiekvieną brangaus laiko atkarpėlę ieškant vien pramogų, kūniškų malonumų ir panašių dalykų, užpildančių visą jo esybę. Tai – gyvenimas nuodėmių pertekliuje, visiškai negalvojant, kas už tai individo laukia po jo mirties. Tai – didžiausia nelaimė, kai Dievas žmogų, gyvenantį tik sau, palieka savieigai, tolydžio artinančiai neišvengiamą viso jo egzistavimo šiapus bei anapus katastrofą… Pragaras prasideda čia ir dabar, kai žmogus, pasinėręs į savo savimeilės liūną, pasieka dugną ir, nebenorėdamas bei nebegalėdamas išsigelbėti, yra uždusinamas savo paties egoizmo, kuriam visą gyvenimą ištikimai keliaklupsčiavo…

Į mokinių klausimą: Kas tada galės išsigelbėti?, Jėzus tarė: Tai neįmanoma žmonėms, bet ne Dievui: Dievui viskas įmanoma. Tad kas galės išsigelbėti? Tie, kurie, gyvendami žemėje saikingai naudojasi laikinomis – Dievo paskolintomis – gėrybėmis, už viską Jam dėkodami bei šlovindami Jo vardą. Malonei padedant, jie supranta, kad jų prioritetų viršuje – Dievas bei Jo valios vykdymas, negailint savo pastangų su džiaugsmu tarnauti kiekvienam, gyvenimo kelyje sutiktajam.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content