Žvelgti į Kalėdas tikėjimo žvilgsniu
Kai per Kalėdas ateisime į bažnyčią, išvysime Betliejaus prakartėlę, kurioje centrinė vieta skiriama Gimusiojo skulptūrai. Ji vaizduoja Jo vos pastebimą šypseną, pakeltas rankutes, tarsi ketinančias apglėbti visą pasaulį ir kiekvieną žmogų atskirai… Tai simbolizuoja Kristaus besąlygiško gerumo bei atlaidumo įsikūnijimą visiems žmonėms. O jei (nors trumpai) prisiminsime svarbiausią Jo apsireiškimo bei nuolatinio su mumis pasilikimo tikslą, šv. Kalėdų džiaugsmui suteiksime tikėjimo gelmės. Juk Jėzus atėjo pas mus, kad mums padovanotų didžiausią dovaną – amžinųjų Velykų malonę, kuriai niekas negali prilygti…
Ketvirtą advento sekmadienį pranašo Michėjo pranašystės apmąstymas apie laukiančiąją kūdikio, kuri pagimdys sūnų, pasiekia kulminaciją, kai Kristus taria savo Tėvui: „Tau nepatiko ir deginamosios aukos už nuodėmes. Tuomet aš tariau: štai ateinu, kaip knygos rietime apie mane parašyta, vykdyti Tavo, o Dieve, valios!“ (Žyd 10, 6 – 7). Kaip motina savo „kančią užmiršta iš džiaugsmo, kad gimė pasauliui žmogus“ (Jn 16, 21), negalvodama, jog jis vėliau turės peržengti savo gyvenimo pabaigos ribą, taip mes nesame linkę Kalėdų iškilmės šventimo „sutepti“ Atpirkėjo Krauju, nesusimąstydami, kad tikrasis Jo „lopšys“ yra merdėjimas ant Golgotos Kryžiaus, dėl kurio Jis ir buvo Dievo Tėvo siųstas pas mus… Taigi nebūtų tikro Kalėdų džiaugsmo, jei nebūtų Didžiojo Penktadienio ir Velykų įvykių. Tada nebūtų ir To, kurio kūno atnašavimu vieną kartą esame pašventinti visiems laikams. Kristaus apsireiškimas Betliejuje – atėjimas vykdyti Tėvo valios, trokštant būti pakrikštytu beatodairiškos Aukos krikštu…
Mažiems vaikams, dar nepajėgiantiems suvokti Jėzaus atėjimo į žemę esminio tikslo, pakaks ir to įsimintino bei džiaugsmingo Kalėdų šventės įspūdžio, kai jie, būdami Dievo namuose, išvys spalvingas Betliejaus dekoracijas ir išgirs, kaip labai juos myli Tas, kuri guli ne ant minkštų aksominių pagalvėlių, o ėdžiose… Tačiau visiems, gebantiems plačiau mąstyti, žiūrėjimas į Kūdikio atvaizdą, nematant Jame pasiaukojančios meilės slėpinio užtaiso ant Kryžiaus, tai – nepažinimas Tikrojo bei Jo mokymo esmės, kai, įsisupus į tam tikrus šabloniško bei infantilaus Biblijos suvokimo vystyklus, blokuojamas gyvybiškai svarbus gyvenimo tikėjimu augimas…
Panašėkime į Kristaus minimus vaikus, kurių yra Dievo karalystė. Pamatykime juose besąlygišką pasitikėjimą savo mylimais tėvais; nuoširdų jų troškimą būti su savo gimdytojais, drauge pasimelsti, žaisti, jų klausyti, mokėti džiaugtis mažais dalykais… Tačiau kaip Jėzus, taip ir mes, aukime išmintimi, metais ir malone Dievo ir žmonių akyse. Ne veltui apaštalas Paulius apie save bylojo: „Kai buvau vaikas, kalbėjau kaip vaikas, mąsčiau kaip vaikas, svarsčiau kaip vaikas; tapęs vyru, palikau tai, kas vaikiška“ (1 Kor 13, 11).
Mokykimės iš Motinos Marijos pavyzdžio, kuri dėmėsis visus dalykus ir svarstys juos savo širdyje. Kai senelio Simeono pranašiška žinia apie Mesiją, kaip prieštaravimo ženklą, dėl kurio Marijos sielą pervers kalavijas (žr. Lk 2, 35), pasieks jos širdį, ir nerimas mėgins į ją spraustis, tai truks tik trumpą valandėlę… Juk, kai Ji iš savo širdies bei atminties lobyno į sąmonės šviesą iškels jai ištartus angelo Gabrieliaus žodžius: Ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi, sugrįš ramybė, ir visi matys, jog jos pasitikėjimo kupinas nusiteikimas visada būti Viešpaties tarnaite niekur nebuvo dingęs…
Marija dažnai prisimins ir dvylikamečio Jėzaus pastebėjimą, jog Jam reikia būti savo Tėvo reikaluose, ir tai stiprins jos pasitikėjimą bei atsidavimą Dievui bei padės vis giliau suvokti, jog ji – vienintelė pasaulyje Motina, kurios Sūnus į gyvenimą buvo pašauktas ne iš nebūties, o iš amžinai saulėtosios Šalies… Todėl ji tikės, jog Tėvas visada esti jos Sūnuje ir Jis Tėve (žr. Jn 10, 38), ir bus pasišventusi Šventosios Dvasios vedimui, žinodama, kad Jėzus yra ne tik jos Sūnus, bet ir paties Dangaus Tėvo.
Besibaigiančio advento laiku drauge su Marija keliaukime pasveikinti jos giminaitės Elzbietos, besilaukiančios kūdikio, kuris vėliau taps Dievo Dvasios tiesos ugnimi liepsnojančiu fakelu, daugeliui rodančiu kelią į atgailą ir pas Dievo Avinėlį. Kai Marija susitiko su Elzbieta, ne Kristus šoktelėjo Mergelės įsčiose, bet, veikiant Šventajai Dvasiai, Jonas stryktelėjo savo motinos įsčiose, simbolizuodamas, jog ne Dievas „šokinėja“ prieš kūrinį, bet kūrinys iš džiaugsmo pakyla aukštyn, kai prie jo prisiartina pati būties Pilnatvė…
Be Dievo Dvasios pripildymo Elzbieta ne tik nebūtų išaukštinusi Mergelės Marijos ir jos įsčių vaisiaus, bet ir nebūtų pranašavusi, kad Jėzus dar prieš savo gimimą yra Viešpats (plg. Lk 1, 42 – 43). „Nė vienas negali ištarti: ‚Jėzus yra Viešpats‘, jei Šventoji Dvasia nepaskatina“ (1 Kor 12, 3).
Todėl dėkokime Dievui už neįkainuojamą tikėjimo malonę, kurios veikiami ne tik meldžiamės: „Viešpatie, Viešpatie!“ (Mt 7, 21), bet ir stengiamės elgtis taip, kaip Jis trokšta. Tvirtas ryžtas atlikti veiksmą yra sprendimo tapimas kūnu. Tai – gražiausia dovana Gimusiajam, nes teisingi veiksmai pasako daugiau nei skambūs žodžiai.
Kun. Vytenis Vaškelis