Iškeltasis ant kryžiaus
Kai žydų sinedriono narys Nikodemas, malonės skatinamas ieškoti jo gyvenimo kryptį keičiančios tiesos, atėjo pas Jėzų, buvo naktis. Biblijoje nakties tamsa suprantama kaip priešprieša šviesai, nes, kas vaikščioja naktį, suklumpa. Antai Judas Iskarijotas savo Mokytoją išdavė naktį (žr. Jn 13, 30). Tačiau Jėzui, išnaudojusiam kiekvieną laiko atkarpėlę Gerosios Žinios skelbimui, ir tamsa nebuvo tamsi, ir naktis švietė kaip diena (žr. Ps 139, 12).
Nakties tyloje kiekvienas Kristaus ištartas žodis ne tik giliai smigo į plačiai atvertą Nikodemo širdį, bet visais laikais atnaujina įdėmių skaitytojų sąmonę ir daro tiesioginę įtaką jų sprendimams. Kaip žodis, išeinantis iš Dievo burnos, nesugrįžta pas Jį bergždžias (žr. Iz 55, 11), taip Jėzaus liudijimas apie Dievo Tėvo meilę, siunčiant savo Sūnų mirti ant kryžiaus, yra Biblijos mokymo viršūnė, neturinti analogų visatoje. Kur girdėta, kad žmonija, užuot dėl savo padarytų nuodėmių būtų pelnytai sulaukusi švento Dievo pasmerkimo, dabar per Žmogaus Sūnaus iškėlimą ant kryžiaus, apdovanojama amžinuoju gyvenimu Jame!
Kai Dievo žodžio meditacijos metu malonė kaip šviesa nutvieskia mūsų mintis, ateina neabejotinas aiškumas, kad amžinasis gyvenimas – tai pažinti Tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir Tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją. Tada džiaugsmingai suvokiame, jog amžinybė prasideda dabar, o ne po mūsų kūno biologinės mirties. Tačiau, kai kasdien norime nešti mums Jėzaus duodamus kryželius, o ne savo netinkamų įpročių liekanų naštas, susiduriame su neišvengiamais bei skausmingais išbandymais. Tiesa, tikėjimo kelionės pradžioje, atrodo, kad pats Kristus mus kaip aveles neša ant rankų, bet vėliau Jis savo mokiniams neišvengiamai duoda gerti ir iš savo kančios taurės… Juk panašėti į dangiškąjį Tėvą (žr. Mt 5, 48) – tapatintis su nukryžiuotu Dievu.
Simone Veil (Weil) įžvalgiai rašo: „Dievas sekina save, kad per begalinį laiko ir erdvės gylį pasiektų sielą ir ją suviliotų. Jeigu ji leidžia kad ir trumpam mirksniui, išplėšti gryną ir visišką sutikimą, tada Dievas ją užkariauja. O kai ji tampa visut visa Jo, Jis ją apleidžia. Palieka vienut vieną. Ir ji turi tik aklomis, perskrosti begalinį laiko ir erdvės gylį ieškodama To, kurį myli. Štai taip siela priešinga kryptimi nueina tą kelią, kurį link jos nuėjo Dievas. Tai ir yra kryžius“.
Žiūrėti į Mozės dykumoje iškeltą žaltį – tik iš baimės išvengti mirtį sėjančių gyvačių įkandimų. Tačiau dėmesį fokusuoti į iškeltą Kristaus kryžių – ne tik šviesmečiais tolti nuo amžinos ugnies, bet leisti Jėzui iš mūsų širdžių išvyti bet kokią baimę, nerimą ir maištą, trukdančius priimti Jo tiesą ir laisvę, kad nuolatos mokytumės į viską žiūrėti Jo akimis bei visus mylėti Jo Širdimi. Tai – nelengvas kelias, nes mūsų egoizmas sukyla prieš mus pačius ir reikalauja sau dėmesio – iš visų jėgų trokšta išlikti; įsikimba į labiausiai pažeistas mūsų prigimties galias, ypač kurioms anksčiau pataikavome…
Artėjant prie Dievo reikia daugiau atviros ir plačios širdies, o ne perdėm racionalaus proto, nes iracionalus (prigimtiniu protu nesuvokiamas) tikėjimo judesys yra svarbiausias veiksnys, tiesiausiu keliu mus vedantis į Jo širdies gelmes (plg. Žyd 11, 6). Kai iš kūrinių vien protu pažįstame Kūrėją, galime save vadinti tikinčiaisiais, bet dėl Viešpaties Jėzaus pažinimo bei su Juo bendrystės stokos, būsime gundomi labiau pasikliauti vien asmenine gyvenimo patirtimi, o ne Tuo, kuris apie mus absoliučiai viską iš anksto žinojo ir mus visa savo esybe mylėjo net tada, kai dar nebuvome gimę…
Taigi malonė yra stipresnė už savanaudiškumą, nes žmogus sukurtas džiaugsmui, o ne malonumų ieškojimui. Kai džiaugiamės sąžinės ramybe, ji liudija, jog verta su malda širdyje iš visų jėgų stengtis pagundoms sakyti „ne“, nes ir maža pergalė prieš netikrąjį save yra ištikimybės Jėzui įrodymas.
Tomas Mertonas rašė: „Savanaudis malonumas kenčia nuo visko, kas iš mūsų atima kokį nors gėrį, kuriuo norime sau mėgautis. O nesavanaudis džiaugsmas nuo nieko nekenčia, tik nuo savanaudiškumo. Malonumą suvaržo ir užgniaužia skausmas bei kančia. Dvasinis džiaugsmas kančios nepaiso, juokiasi iš jos ar netgi panaudoja ją, kad apsivalytų nuo didžiausios savo kliūties – savanaudiškumo“.
Su popiežiumi Pranciškumi tarkime: „Kryžius – ne mūsų bažnyčių papuošalas, ne simbolis, kuriuo mes išsiskiriame iš kitų. Kryžius – slėpinys, Dievo meilės slėpinys. Jis nusižemina, Jis save visiškai sunaikina, Jis tampa nuodėme. „Kur tavo nuodėmės?“ „Nežinau, aš daug jų turiu“. „Ne, tavo nuodėmės yra ant Kryžiaus, Viešpaties žaizdose. Eik tenai jų ieškoti, tavo žaizdos bus pagydytos, tavo nuodėmės bus atleistos“.
Kun. Vytenis Vaškelis