XXVI eilinis sekmadienis A 2020

Kai sprendimui „nenoriu“ lemta tapti „noriu“

Evangelijoje minimi dviejų brolių skirtingi sprendimai (Mt 21, 28 – 30) simbolizuoja gėrio bei blogio sankirtą. Tėvas savo sūnums, prašydamas padirbėti vynuogyne, nesuteikia trečios galimybės rinktis. Yra du keliai: paklusti savo tėvui ir atlikti jo užduotį arba atsisakyti dirbti… Iš pažiūros darbas vynuogyne, matyt, nebuvo įdomus, o gal ir vaikai, kaip dažnai pasitaiko, buvo kažkuo kitu užsiėmę, nes nenorėjo daryti tai, ką liepė tėvas. Beje, kiekvienas iš jų savo gimdytojui savo nenoro priežastį dirbti galėjo trumpai kad ir tokiais žodžiais išreikti: „Tėti, dabar esu užsiėmęs kuo kitu…  Jei sutiktum, darbą vynuogyne vėliau atliksiu“, ir tikriausiai tėvas nebūtų jiems prieštaravęs.

Vis dėlto viskas pakrypo kita linkme. Nemotyvuotame pirmojo sūnaus atsisakyme: „Nenoriu“, slypėjo tam tikra savimeilės ambicija, nes įsivaizduojama asmeninių interesų svarba galėjo taip užvaldyti jo mintis bei širdį, kad jam net buvo sunku suvokti tėvo prašymo esmę. Todėl skubotai priimtas sprendimas neiti dirbti jam atrodė teisingas, nes išreiškė laisvę rinktis bei elgtis savaip… Kaip čia neprisiminti Viešpaties žodžių: „Visą laiką budėkite ir melskitės“ (Lk 21, 36), įspėjančių, kad ką tik bedarytume, negalime taip įsitraukti į savo veiklą, jog, pavyzdžiui, leistumės užvaldomi nepasotinamo noro viską visada daryti tik gerai, neleidžiant sau suklysti ir užmirštant gerumo Šaltinį – Jėzų, kuris vienintelis viską gerai darė (žr. Mk 7, 37), nes nuolat Šventojoje Dvasioje vienijosi su Tėvu. Taigi ir mes, net būdami labai užsiėmę, kai, nors kartais prisiminę Viešpatį, palaimos paprašysime ar dėkingą mintį Jam pasiųsime, tada, kai reikės, būsime pasirengę vardan Jėzaus garbės neatsikalbinėdami įvairius iššūkius priimti…

Kai vėliau minėtas sūnus ėmė suvokti, kad savo nemandagiu elgesiu galėjo įžeisti tėvą, tada turbūt apgailestavo už savo poelgį, pakeitė savo sprendimą ir kibo į darbą… Šv. Jonas Auksaburnis, komentuodamas minėtą Evangelijos ištrauką, sakė: „Bloga yra jau nuo pat pradžių nepasirinkti gėrio, bet dar didesnė kaltė to, kuris net nesitaiso“. Tai – pamoka, kad prieš priimdami bet kokį sprendimą, pirmiausia turime pasvarstyti, ar mūsų mintys krypsta link tiesos, ar jos – sukilusių klaidingų emocijų, kurias, kai tik atsiranda galimybė inspiruoja melo tėvas, padarinys.

Prisiminkime, kad ši Jėzaus apie Dangaus Karalystę alegorija buvo skirta tiems aukštiesiems kunigams bei tautos seniūnams, kurie atmetė šv. Jono Krikštytojo kvietimą į atgailą, nes nenorėjo juo tikėti. Šis išankstinis nusistatymas ignoruoti Jėzaus pirmtaką Joną buvo jų dvasinio širdžių sugedimo priežastis, kurią simbolizavo antrasis sūnus, žvaliai tėvui taręs: „Einu, viešpatie“, bet, užuot įvykdęs, ką pasižadėjo, deja, gėdingai apsimelavo…

Į Jėzaus klausimą: „Katras iš tų dviejų sūnų įvykdė tėvo valią?“, žydų religijos vedliai atsakydami, kad pirmasis, patys save apkaltino, nes Viešpats muitininkus bei ištvirkėles, kurie įtikėjo Jį, lygino su pirmuoju sūnumi. Jėzus žvelgia ne į žmonių garbingumo statusą visuomenėje, bet į jų širdis, ir, kai mato, kad jos jau pasiruošusios keistis, nesvarbu, ar tai būtų kitų už gyvenimo borto išmesti pažeidžiamiausieji, ar savo žmogiško bejėgiškumo ribas pažinę kilmingieji, bematant ant jų pila savo gyvuosius vandenis, kad, atradę Jį, ar tiksliau Jo atrasti, daugiau niekados nebeklaidžiotų savivalės tamsybėse…

Nors šioje alegorijoje apie patekimą į Dangų, pirmiausia jo vartai atveriami muitininkams bei buvusiosioms paleistuvėms, kurie, susitaikę su Dievu, radikaliai pasikeitė, bet žinome, jog vėliau ir tiems, kurie Jėzų įtikėjo, ir tiems, kurie Jį persekiojo… Kol jie norėjo su Juo susidoroti, nors ir pažino Rašto išmintį, buvo akli aklųjų vadovai, bet kai iš tiesų į savo širdis priėmė Kristų ir atsivertė, dvasiškai praregėjo, nes suvokė, kad Šventojo Rašto viršūnė – pats Jėzus, Dievo Žodis, kuris prieš įsikūnijimą buvo Dievas (žr. Jn 1, 1) ir toks pasiliks amžinai.

Taigi, kai žmogaus „nenoriu“ pasikeičia į „noriu“, tai būtinai pasireiškia konkrečiais darbais, nes ir pragaras vien gerais norais grįstas. Tačiau neforsuokime trokšdami, kad kai kurie mūsų artimieji greičiau susitaikytų su Dievu bei savimi, nei yra numatęs Jis. Bet koks dvasinis spaudimas panašėja į moralizavimą ir trukdo jiems pas Jėzų ateiti savitu keliu bei antgamtinio laikrodžio tikslumu. Verčiau truputį pakeisdami rašytojo Maiko Masono (Mike Mason) žodžius tarkime: „Leisiu žmonėms daryti klaidingus pasirinkimus ir, jei jie taip nori, mėgautis netikruoju aš. Pats atsistosiu tarpduryje šalia jų tikrojo aš, kviesdamas juos grįžti namo. Šauksiu juos namų link, pritraukdamas jų mėgstamą krėslą arčiau židinio (…), ant stalo patiekdamas jų širdžių troškimus“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content