XXIX eilinis sekmadienis B 2021

Laimės kodas – tarnystė kitiems

Kai Jėzus apaštalams baigė kalbėti apie savo kančią, nužudymą ir prisikėlimą iš numirusių, prie Jo priėjo Jokūbas ir Jonas ir ėmė prašyti garbingiausios šlovės danguje – vienam sėdėti Prisikėlusiojo dešinėje, kitam – kairėje (Mk 10, 34 – 37). Pirmiausia iš šio prašymo aiškėja, kad jie jau neabejojo Kristaus nemirtingumu ir dėl sekimo Juo, tikėjosi save išvysti amžinai laimingus… Tačiau iš anksto prašydami ypatingo išaukštinimo, jie egoistiškai galvojo vien tik apie savo gerovę. Jie skaudžiai klydo, manydami, kad šiam prašymui bus pritarta, nes Mokytojas juk buvo žadėjęs: Prašykite, ir jums bus duota, (…)  kiekvienas, kas prašo, gauna.

Patys nežinote, ko prašote, – tokie Jėzaus žodžiai ne tik nustebino apaštalus, bet jie ir mus pamokančiai įspėja. Jei kas Dievą prašo dalykų, pataikaujančių savo savimeilei, o ne atliepiančių Jo valią, tokia „malda“ – maldos karikatūra. Šiuo atveju pirmiausia savo proto atnaujinimui reikėtų melsti šviesos iš aukštybių, kad Šventoji Dvasia padėtų suvokti, ko dera Dievą prašyti, o ko ne. Tada malonė galėtų mums priminti, jog kiekvienas, kurį Dievas po jo mirties nusives į dangų, jausis savaip laimingas, nes pasiekė tai, dėl ko buvo sukurtas bei Jėzaus krauju išgelbėtas. Net jei jį Dievas pavadintu mažiausiu Dangaus Karalystėje, jis vis tiek būtų didesnis už Joną Krikštytoją, kol jis dar nebuvo pasiekęs didingos kankinio garbės amžinybėje (plg. Mt 11, 11)…

Taigi nesistebėkime tųdviejų mokinių išsišokimu, kai jie troško išskirtinio artumo su Dievo Sūnumi. Juk jie neprašė Jėzaus ryškiai švytinčių, jų asmeninių nuopelnų rubinais padabintų vainikų, kurie pabrėžtų ypatingą išrinktų apaštalų garbę ir prilygtų tviskančiai paties Visatos Valdovo šlovei (plg. Apr 21, 23). Argi jų minėtame spontaniškame prašyme neslypėjo Jėzaus žodžių, bylojančių, jog dangų smarkieji sau grobia, tam tikra išsipildančios tiesos dalis?.. Argi šventieji Jokūbas ir Jonas, paaukoję savo gyvenimus dėl Kristaus bei Evangelijos, dabar būdami Švč. Trejybės akivaizdoje, ir, priklausydami dvylikos apaštalų žvaigždžių (žr. Apr 12, 1) žiedui, nespindi begalinio džiaugsmo šviesa? Tik pagalvokime: net ant mesijinės Jeruzalės dvylikos pamatų yra užrašyti dvylikos Avinėlio apaštalų vardai (Apr 21, 14)!

Kai Kristus Jokūbui ir Jonui prabilo apie tai, jog Jis ir jie neišvengiamai turės gerti iš gyvenimo išbandymų taurės, ir priminė, kad amžinybėje Jo dešinėje bei kairėje bus tie, kuriems paskirta, nuo tos akimirkos ne tik apaštalai, bet ir mes turime pagrįstą viltį sulaukti šio pažado išsipildymo. Juk atpirktųjų buvimas Mesijo dešinėje ir kairėje tam tikra prasme reiškia, jog visi žmonės, kurie bus verti peržengti ribą iš šiapus į Anapus, yra ne išskirtinos Dievo numylėtinių grupės išrinktieji, bet didžiosios žmonijos bendruomenės nariai…

Ar galime sakyti, jog mažiau Dievo artimybe džiaugsis tas dangaus gyventojas, kuris, pavyzdžiui, prieš pat savo išėjimą iš žemės suspėjo susitaikyti su savimi bei Dievu, ir visiškai atsikratęs asmeninių nuodėmių likučių skaistykloje, pasiekęs dangų, buvo „paskandintas“ Jėzaus Širdies meilės bei laimės begalybėje, už tą, kuris dėl išskirtinių dorybių, dar gyvendamas žemėje, buvo laikomas šventuoju? Tiesa, pavyzdžiui, nors Pranciškus Asyžietis tikinčiųjų tautos akyse yra vienas iš labiausiai pasiaukojusia meile į Jėzų panašėjusių šventųjų, kuriam amžinybė – ypatingai asmeniškos draugystės tąsa su Dievu, nes jis visada ieškojo Viešpaties artumo (žr. Ps 105, 4), bet ir tas asmuo, kuris paskutinę žemėje valandėlę suspėjo pakeisti savo esmines gyvenimo nuostatas ir dėl to atsidūrė Tėvo namuose, taip pat džiūgaus savitos laimės pilnuma…

Jėzus mokė, jog troškimas valdyti kitus yra nesuderinamas su galimybėmis jiems altruistiškai tarnauti, nes tautų valdovai, užuot stengdamiesi savo piliečiams nuoširdžiai padėti, engia jas (plg. Mk 10, 42). Pasak šv. Vincento Pauliečio, „tas, kuris geidžia valdyti, negali turėti mūsų Viešpaties dvasios. Dieviškas Išganytojas juk atėjo į pasaulį anaiptol ne tam, kad Jam tarnautų, bet pats kitiems tarnauti“. Todėl visi valdininkai bei pavaldiniai yra kviečiami mokytis iš vienintelio bei tikrojo žmonijos Karaliaus, kuris trokšta, kad mes Jo klausytume ne iš baimės, o Jį pažindami ir mylėdami.   Vienas teologas rašė: „Tarnauti reiškia rūpintis kito gerove. Toks nusiteikimas priešingas pasinaudojimui kitu ir jo pavergimui – būtent taip iš esmės pasireiškia egoizmas. Tarnas – tas, kuris priklauso kitam“.

Tik tarnystė kitiems atvers mums duris į dangų, nes kasdien artėsime link namų ne vieni, o su tais, kuriems įvairiais būdais stengiamės padėti… Jėzaus planas mums – kaskart dvasios akimis žvelgti į Jį kaip į Tarną, kurio tarnystės pavyzdys yra mūsų būsimo karaliavimo Jame bei su Juo tikroji priežastis.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content