Atėjo kaip vargšas, sugrįš kaip viešpačių Viešpats
Jėzus, atėjęs tyliąją naktį į žemę mūsų atpirkti, laikų pabaigoje sugrįš „debesyse su didžia galia ir šlove“ (Mk 13, 26), ir Jį pamatys milijardai Jo atpirktųjų… Kai kartą mokiniai Jėzų, atsisėdusį Alyvų kalne, klausė apie būsimus Jo antrojo atėjimo ir pasaulio pabaigos ženklus (žr. Mt 24, 3), Jis paaiškino, kad jie susiję su Jo sekėjų persekiojimais, neteisybės išsiplėtimu, daugelio meilės Dievui bei artimui praradimu, su stichinėmis nelaimėmis ir Karalystės Evangelijos paskelbimu bei jos paliudijimu visoms tautoms. Ir tada ateis galas.
Bėgant amžiams, vis arčiau visiškas minėtų pažadų išsipildymas. Dėl pirmapradės kaltės padarinių kiekviena epocha yra ir bus paženklinta įvairiais dramatiškais įvykiais, kataklizmais ir krikščionių kankinystės liudijimų. Šių dalykų apstu ir mūsų laikais. Tačiau ne jie yra esminis Jėzaus sugrįžimo ženklas. Svarbiausias rodiklis – Dievo Karalystės paskelbimo visuotinumas pasaulio šalių gyventojams bei jos tikrumo liudijimas, jog niekas kitas, o tik Žmogaus Sūnus išgelbėja kiekvieną asmenį ir visą žmoniją iš nuodėmės žabangų, šėtono kėslų ir nuo amžino pragaro, po individo biologinės mirties. Pasak vieno teologo, „istorijos tikslas yra susivienyti su Juo, Sūnumi, kuris visiems išlieja Tėvo meilę.
Taigi artėjanti laikų pabaiga – ne siaubą kelianti kažkokia nežinomybė, o tvirtas įsitikinimas, jog Sugrįžtantysis yra ne tik žmonijos istorijos Teisėjas, bet beribio gailestingumo Įsikūnijimas, nes tapatinasi su visais žmonėmis, ypač kenčiančiaisiais, ligoniais bei vargšais. Kaip įžvalgiai pastebi popiežius Pranciškus savo laiške, skirtame Pasaulinei vargstančiųjų dienai, jog „Jėzus yra pirmutinis vargšas ir vargingiausias iš vargšų, nes atstovauja jiems visiems“. Jis, būdamas didingiausiu Dievu, „padarė save nieku, prisiimdamas vergo pavidalą“ (Ef 2, 7, naujas Pauliaus laiškų vertimas).
Tik tie, kas tarnauja artimui, remdamiesi pasiaukojančiu Mokytojo pavyzdžiu, yra Jo ištikimi mokiniai, kurie, užuot nuogąstavę dėl kiekvieną valandėlę galinčio antrą kartą ateiti į žemę Žmogaus Sūnaus, su tikėjimu bei pasitikėjimu į savo maldas įpina nuostabų kvietimą: „Ateik, Viešpatie Jėzau!“ (Apr 22, 20) Ir Jis jau dabar pas mus ateina įvairiais būdais: kai dovanojame šypseną kiekvienam sutiktajam, kai drauge meldžiamės Jo vardu, kai įdėmiai stengiamės klausytis bėdų prispausto žmogaus dejonių, norėdami, kiek įmanoma, palengvinti jo dalią, pagal galimybes skubame į pagalbą tiems, kuriuos Viešpats paskatina kreiptis į mus…
Su Eucharistiniu Jėzumi vienijamės per šv. Mišias, priimdami šv. Komuniją ir skelbdami Jo mirtį bei prisikėlimą, kol Jis ateis. Suvokiame, jog be Kristaus mes būtume nelaimingiausi vargšai pasaulyje, todėl dėkojame Jam, kad, stengdamiesi daryti gera kitiems, esame Jo nenaudingi tarnai. Taip pat pritariame popiežiaus Pranciškaus ne tik pastebėjimui, jog vargšai yra tarp mūsų, bet ir jo kvietimui: Kaip būtų evangeliška, jeigu su visa tiesa galėtume ištarti: mes taip pat esame vargšai. Nes tik taip galėsime juos tikrai pripažinti, kad jie taptų mūsų gyvenimo dalimi ir išganymo priemone.
Taigi Jis dar ateis, nors jau yra atėjęs. Čia nėra prieštaravimo tiems, kurie Jį tiki. Dabar mes Jį regime tarsi per rūką, o tuomet matysime Jį aiškiau negu matome vieni kitus. Tai turėtų stulbinti ir sukelti šventą nerimą. Dėl mūsų – mažų žemės vabalėlių – pats Dievo Tėvo visagalybės bei tobulos meilės Atšvaitas – siųstasis Mesijas – tapo bejėgiškai mažas. Paskui Jis išaugo ir tapo panašus į girių karalių ąžuolą, kuris simbolizuoja nepalaužiamą Jėzaus apsisprendimą mus mylėti, ypač savo kančioje ant kryžiaus, kuri tęsėsi iki pat paskutinės agonijos akimirkos…
Jėzus antrą kartą pas mus ateis mūsų patikrinti, ar savo vidun priėmėme Žinią ir ja grindėme savo kasdienybės žingsnius. Tuomet paaiškės, ko yra verta visa žmonija ir kiekvienas žmogus. Krikščioniškas tikrumas bus apvalytas nuo perdėm žemiškų netikrumo apnašų. Kas statė savo ateities namus ant biraus smėlio, atsidurs ant vidinio apmaudo gėlos bedugnės, o kas nesiliovė ieškojęs Kristaus bei Jo tiesos, nustebs išvydęs savo pastangų vaisius, kurie daugeriopai pranoko lūkesčius.
Tada į egzistencinį klausimą – „Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ – galėsime nedvejodami atsakyti: „Taip“, nes neabejojame, kad mūsų gadynėje – geidulių eroje – nors pildosi Dievo Sūnaus žodžiai: „Įsigalės neteisybė, daugelio meilė atšals“ (Mt 24, 12), tačiau tikintieji sugebės išlaikyti krikščionišką viltį, idant taptų Jo šviesolaidžiais tiems, kurie, išgirdę Gerąją Naujieną, suskubs atsiversti, priims Jėzų Kristų į savo širdis ir jų darbai liudys, kad Atpirkėjo pažadas: Aš veikiai ateinu, tapo kūnu.
Kun. Vytenis Vaškelis