I gavėnios sekmadienis C 2022

Priešo puolimai tik su Kristumi įveikiami

Kaip pirmasis Adomas lengvabūdiškai leidosi suvedžiojamas piktosios dvasios, taip antrasis Adomas, kupinas Šventosios Dvasios, dykumoje stoja į atvirą kovą su šėtonu ir visų laikų žmonėms asmeniniu pavyzdžiu parodė, kaip reikia nedelsiant atremti visus priešo gundymus. Dar prieš pradėdamas savo viešąją veiklą, Jėzus, kai buvo gundomas velnio, remdamasis Šventojo Rašto žodžiais, nuvijo jį lauk ir paliudijo, kas iš tiesų yra padėties šeimininkas.

Po krikšto Jordane Viešpaties širdis buvo sklidina Dievo Dvasios, o kai Ji vedžiojo Jį po dykumą (Lk 4, 1), ne tik teikė Išganytojui stiprybės net keturiasdešimt dienų pasninkauti, bet ir padėjo tinkamai pasiruošti Gerosios Naujienos tarnystei. Dievo Sūnus iš anksto numatė, kas Jo laukia, ir atitinkamai pasirengė visiems iššūkiams. Nors mums neduota žinoti, kas gali įvykti ne tik rytoj, bet kad ir už penkiolikos minučių, tačiau, kai Šventoji Dvasia pripildo mus ir mes leidžiamės Jos vadovaujami, tada, kad ir kas beatsitiktų, pasitikėsime Dievo pagalba ir, siųsdami maldos atodūsius dangun, stengsimės išlikti ramūs bei budrūs.

Galime manyti, kad Jėzus, kai savo buvimą dykvietėje pašventino visišku susilaikymu nuo maisto (kaip ir Mozė Sinajaus kalne) ir maldoje išliedavo savo širdį Tėvui, atrodė, kad tuo niekam neprilygstamo Švč. Trejybės Asmenų betarpiško bendravimo metu, Dangus prisiliesdavo prie žemės ir išdžiūvusi dykuma virsdavo žieduose skendinčio sodo paunksne…

Tačiau žemėje nėra tobulo nekintamumo, kaip danguje, kur Tėvo, Sūnaus ir Dvasios tarpusavio bendrystė amžinai skendi dieviškos meilės zenite. Taigi po intensyviausios maldos su Tėvu, Jėzus vėl turėdavo „sugrįžti“ į gyvenimo realybę ir prisiminti, jog esąs uolėtoje Judėjos dykynėje, kur grotose slepiasi išalkę žvėrys, o nakties ramybę trikdo vis pasigirstantys šakalų lojimai bei hienų staugimai. Jis žinojo, kad šalia Jo kaip plėšrus liūtas slankioja šėtonas (žr. 1 Pt 5, 8), kantriai laukdamas progos pulti, kai matys išsekusį Mesiją…

Panašūs dalykai dabar vyksta Ukrainoje. Šėtonas inspiruoja Kremliaus kliką, kad, per jos leidžiamus įsakymus tęstų karą iki pabaigos, rusų bei baltarusių kariai, peržengdami visas leistinas ribas ir nebepaisydami civilių gyventojų žūčių, niekuo nepateisinamais ir beatodairiškais Ukrainos miestų bombardavimais naikintų viską, kas tik jų kelyje pasitaiko… Tai – nežmoniškas barbariškumas, liudijantis, kad jo ištakos – ne tik gimtosios kaltės pažeista žmogaus prigimtis, bet klastingiausias velnio veikimas (Ef 5, 11). Tebegalioja apaštalo Pauliaus mokymo tiesa, atverianti blogio esmę ir parodanti, kas iš tiesų yra tikrasis priešas: Mes grumiamės ne su krauju ir kūnu, bet su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis

Todėl popiežiaus Pranciškaus kvietimas melstis bei savo pasninką aukoti už Ukrainos laisvę tegul tikinčiųjų būna dažnai prisimintinas, nes tai yra antgamtinis ginklas, kurio dėka įveikiamos net brutaliausio karo citadelės. Kai savo maldos gyvenimą stipriname pasninkavimu, neleidžiame šėtonui priartėti ne tik prie mūsų minčių bei poelgių valdymo centro, bet, kaip rašoma senuose Biblijos rankraščiuose, „ta veislė neišvaroma niekuo kitu, tik malda ir pasninku“ (Mk 9, 29). Tiesa kūno pasninkas (tam tikras susilaikymas nuo maisto) ir, pavyzdžiui, akims pasninkas, kai, daugiau laiko skirdami atsiribojimui kad ir nuo virtualaus interneto pasaulio, dažniau skaitome dvasinio pobūdžio knygas, yra tik priemonės, išlaisvinančios mus iš tam tikro netikėjimo sąstingio bei suteikiančios didesnes galimybes per mus malonei lietis į kitus… Mūsų gyvenime svarbiausias dalykas yra ne priemonės, o tikslas – Dievas, kurį visa esybe esame pašaukti garbinti čia ir dabar, kad vėliau Jį galėtume šlovinti visiškai laisvai bei amžinai ten.

Dykumoje Pasninkaujančiajam labiausiai rūpėjo pasiruošti didžiajai Aukai už mus, todėl, mažai kreipdamas dėmesio į savo kūno poreikius, ir mums davė pamoką, kaip reikia panašiai elgtis ir nuolat stengtis Viešpatyje budėti. Iš širdies antrinu vieno rašytojo metaforiškiems žodžiams: „Lyg senovės kunigaikščiai privalome miegoti su šalmu ir krūtinės šarvu, nes suktas apgavikas laukia, kada nebudėsime ir galėsime tapti jo grobiu. Te Viešpats padaro mus budrius, kad išvengtume liūto nasrų ir lokio letenų“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content