XXXIII eilinis sekmadienis A 2020

Dievo aritmetika kitokia

Ar tuos, kurie gyvenime gauna vieną talentą, Dievas myli mažiau nei tuos, kuriems suteikia daugiau gabumų ir dėl to jie gali susikrauti didesnį kapitalą? Iš pažiūros atrodo, kad, jei kas esti iš prigimties labiau apdovanotas įvairiais gebėjimais ir juos kūrybiškai panaudoja Dievo garbei, tuomet ir amžinybėje kaip Jo numylėtinis bus labiau išaukštintas. O kokia lemtis, pavyzdžiui, laukia tų negimusių kūdikėlių, kurių asmeninis „nuopelnas“ buvo tik nevalingas spurdėjimas motinų įsčiose, o paskui gimdytojams nutraukus jų gležnos gyvybės siūlus, gyvenimo kelionė, net nesuspėjus jiems pirmuoju sučiauškėjimu pasveikinti gyvenimo, užsibaigė, ir jie po mirties turėjo atsidurti kitoje savo egzistencijos dimensijoje? Tada jų vienintelis išsigelbėjimo talentas – susitikimas su savo nesunaikinamos sielos Kūrėju Tėvu, kuris suteiks jiems išminties bei maloningai pakvies į amžinu džiaugsmu žydinčius dangiškos Tėvonijos sodus…

Kadangi Tėvas į savo grįžtančius Namo vaikus žiūri per savo Sūnaus Aukos, įvykdytos ant kryžiaus, prizmę, Jo akyse vienas talentas yra ne mažiau nei dešimt talentų. Talentai – tik priemonė, bet ir iš jų mažiausias prilygsta didžiausiam, nes jo vieno pakanka, kad jį tinkamai panaudojus žemėje, galėtume amžinybėje pjauti nepaprastai gausiai užderėjusį nuopelnų derlių. Juk ne veltui Dvasia per apaštalą Paulių bylojo: „Gana tau mano malonės, nes mano galybė geriausiai pasireiškia silpnume“ (2 Kor 12, 9). Silpnumas Dieve yra tikrasis tikinčiojo stiprybės pagrindas, nes asmuo, kuriam tenka įveikti apaštalinės tarnystės vargus bei kartais nuožmų žmonių pasipriešinimą, yra palaimintas, nes jis ir sunkiausiuose išbandymuose remiasi ne savimi, bet visiškai pasitiki Viešpačiu. Nuolatos Juo savo gyvenimą grindžiantiems žmonėms dangus nebūna kurčias, nes jie įgyja drąsos liudyti: Džiaugiuosi tad silpnumu, paniekinimais, bėdomis, persekiojimais ir priespauda dėl Kristaus, nes, būdamas silpnas, esu galingas.

Žmogaus gyvenimo veiklos kilnumą bei garbingumą lemia jo vidinės nuostatos ir intencijos. Pavyzdžiui, šv kun. Jono Marijos Vianėjo tam tikrų prigimtinių talentų mažumas, išryškėjęs jam besimokant kunigų seminarijoje, kai dėl gabumų mokslams trūkumo turėjo ypatingai stengtis, kad būtų pašventintas kunigu, jam nesutrukdė tapti šventuoju. Jis turėjo antgamtinį talentą – beribę meilę Viešpačiui, Dievo Motinai bei artimui, ir to pakako, kad jo gyvenimas tikėjimu pasiektų herojiškų dorybių viršūnę. Malonei gyvuoti visiškai netrukdo individo asmeninių talentų mažumas. Dievas žiūri vien į žmogaus širdį, ir juo daugiau joje esti erdvės Jam veikti, tuo labiau tikintysis ne tik tapatinasi su Juo (beje, ir jo prigimtiniai gebėjimai sukilninami), bet per jo širdį vis gausiau liejasi malonės kitiems. Kai kažkas apie šv. Arso kleboną kalbėjo, jog jam stinga teologinių žinių, jo vyskupijos ordinaras visiems paaiškino: „Sako, Arso kunigas neišsimokslinęs – nežinau, ar tai tiesa, bet tikrai žinau, kad jį apšviečia Šventoji Dvasia”.

Iškeldami vieno talento svarbumą, kurį gavęs tarnas, kaip liudija Evangelija, deja, iškasė duobę ir paslėpė, pripažįstame ir kitiems tarnams duotų dviejų bei penkių talentų reikšmę. Žinome, kad kam daugiau duota, iš to bus daugiau ir pareikalauta. Minėtų tarnų darbų prasmingumą lėmė ne tiek jų gausa, bet, juos atliekant, parodytas sąžiningumas bei nuoširdumas. Didžiausia darbų vertė bei kokybė kyla iš tikėjimo ir meilės. Jėzus sakė: „Kas mane tiki, darys darbus, kuriuos aš darau, ir dar už juos didesnius, nes aš keliauju pas Tėvą“. Tad viską, ką darome, skirkime Dievo garbei ir kiekvieną darbą pasūdykime kantrybės druska, nes žinomas poetas Raineris Rilke iš patirties žinojo, ką sako: „Kasdien kalu sau į galvą, mokausi per skausmus ir sakau jiems ačiū: kantrybė – tai viskas!“ Pats Jėzus mus skatina veržtis pirmyn ir Jo vardu daryti gera kiekvienam žmogui, nes dabar Dangaus Karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia.  

Tų trijų tarnų talentų skirtingumas liudija, jog ir mums už kiekvieną iš Dievo gautą talentą reikės duoti apyskaitą, nes ką turėjome žemėje, absoliučiai nieko negalėjome naudoti ar vartoti savanaudiškai. Egoizmas – neteisėto savininkiškumo stabas, priverčiantis asmenį ne Dievui tarnauti, bet nuodėmei. Todėl niekados nepavydėkime tiems, kurie iš pažiūros turi daugiau talentų nei mes.

Dievas visiems teikia malonių pakankamai, kad laimėtų teisumo vainiką, ir kiekvienas, regėdamas savo amžinąją garbę Kristuje, galėtų pripažinti: „Koks didis Tas, kuris net menkiausioje mano žemėje atliekamo kitiems tarnystės veiksmo pastangoje buvo iš anksto paruošęs savo neišmatuojamo gerumo nuopelnų užtaisą!“

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content