Dievo Dvasios patepimas
„Dvasios galybe Jėzus sugrįžo į Galilėją“ (Lk 4, 14). Evangelistas Lukas Kristaus krikštą Jordane apibūdina kaip Šventosios Dvasios patepimą, skirtą Mesijo tarnystei. O Jo susidūrimas su demonu Judėjos dykumoje ir gundymų atmetimas buvo liudijimas, jog Jėzus, kupinas Dvasios savo viešosios veiklos metu, kovos dėl mūsų išganymo su piktosiomis dvasiomis veikimo, pasireiškiančio, pavyzdžiui, per kai kuriuos fariziejus, net iki kryžiaus mirties.
Kadangi Galilėjos apylinkėse Jėzus buvo pradėjęs skelbti Gerąją Naujieną, gydydamas visokias žmonėse negales, todėl, kai Jis sugrįžo į Nazaretą (anuomet čia gyveno nuo 600 iki 2000 gyventojų), žmonės jau buvo girdėję, kokius nuostabius ženklus Jis darė ir dėl to Jį priėmė pagarbiai bei džiugiai. Tačiau ar širdžių paslapčių Žinovas galėjo džiaugtis, sugrįžęs ten, kur buvo užaugęs? Tolimesni įvykiai bylos, kad, grynai žmogiškas Kristaus gyvenimo pažinimas, prisimenant Jį tik kaip dailidę, neskatins nazariečių Jį tol pamilti bei Juo sekti, kol jų sąmonėje bei širdyse įsitvirtinusį trumparegišką Jėzaus, kaip vien Juozapo sūnaus suvokimą, nustelbs viską keičianti malonė – tikėjimas, jog tikrasis Jo pašaukimas – ne stalus iš medžio gaminti, bet ant Kryžiaus už mus numirti…
Kai Jėzus, šabo dieną, atėjęs į Nazareto sinagogą, atvyniojo pranašo Izaijo knygą ir perskaitė žodžius: Viešpaties Dvasia ant manęs, nes Jis patepė mane, – tai buvo Dievo Sūnaus pasiuntinybės žemėje patvirtinimas, jog Jis ir yra Tas, kurį siuntė Dievas Tėvas, išvien veikiant Dievui Dvasiai, kurios patepimas yra bilietas mums keliauti į Dangų.
Kur glūdi šio patepimo prasmė ir svarba? Pasak teologo Rabano Mauro, „Šventoji Dvasia vadinama dvasiniu patepimu, remiantis tuo, ką rašo šventasis Jonas. Apie Viešpatį sakoma, kad Jis buvo pateptas džiaugsmo aliejumi (plg. Ps 45, 8), tai yra Šventąja Dvasia, ir būtent apaštalas Jonas pavadina Šventąją Dvasią patepimu sakydamas: „Patepimas, kurį iš Jo esate gavę, jumyse lieka, ir nereikia, kad jus kas nors mokytų, nes pats Jo Patepimas moko jus visko“ (1 Jn 2, 27). Šv. Ireniejus taikliai pastebi: „Per įsikūnijimą Žodis, tapęs kūnu, tampa Jėzumi, o per krikštą, Dvasios pateptas Jėzus, tikras žmogus ir tikras Dievas, iš tiesų tampa Kristumi“.
Kristus (graikiškai christos) yra Pateptasis. Taigi Patepimas (Šventoji Dvasia) mus moko ne tik pažinti patį Pateptąjį, bet ir skatina siekti vis gausėjančio Dvasios patepimo veikimo, nes be šios dovanos būtume tik žvangantis varis ir skambantys cimbolai. Maldingas Kristaus bei Jo mokymo pažinimas palaipsniui didina meilę Jam ir viskam, ką Jis myli, ir padaro mus krikščionimis, priklausančiais Jam.
Kai krikščionių vienybės savaitę meldžiamės dėl visų krikščionių Bažnyčių suartėjimo ir pagal galimybes bendradarbiavimo, verta paklausti: „Ar iš tiesų noriu tapatintis su Jėzaus Širdies troškimu, kad visų denominacijų krikščionys būtų viena, kaip Tėvas Sūnuje ir Sūnus Tėve!?“ (plg. Jn 17, 21). Juk, kad tai įvyktų, reikia tam tikro dvasinio gyvenimo brandos. Anot popiežiaus rūmų pamokslininko kardinolo Raniero Kantalamesos, „daugybė žmonių, pakrikštytų toje pačioje Bažnyčioje kaip ir aš, visiškai nesidomi Kristumi ir tik vadinasi krikščionys. Tad ar galiu aš, katalikas, jaustis esąs didesnėje bendrystėje su jais, nei su daugybe tų žmonių, kurie nors ir priklauso kitoms Bažnyčioms, tiki tomis pačiomis esminėmis tiesomis, kuriomis tikiu aš, taip myli Jėzų Kristų, kad yra pasiryžę atiduoti dėl Jo savo gyvybę, ir veikia tos pačios Šventosios Dvasios galia?“
Tad melstis už krikščionis tėvynainius, ne tik neturinčius ekumeninės paskatos, bet ir neieškančius Tiesos Šaltinio, taip pat svarbu (atvirai sakant – net svarbiau!), kaip ir už kitų konfesijų tikinčiųjų vienybę… Kaskart Dievo Dvasia mus kviečia „atsinaujinti savo mąstymo dvasia ir apsivilkti nauju žmogumi, sukurtu pagal Dievą teisume ir tiesos šventume“ (Ef 4, 23 – 24). Kai mūsų vidinis žmogus diena iš dienos atsinaujina, vis labiau mylime Kristų ir negalime nemylėti tų, kuriuos Jis myli, nes pasak kardinolo Leono Juozapo Suenenso, „atsinaujinimas daugiau nei vienu būdu yra malonė Bažnyčiai, be to, jis yra ypatinga malonė ekumenizmui“.
Jėzui perskaičius ištrauką iš pranašo Izaijo knygos apie Gerosios Žinios skelbimą vargdieniams, kad būtų iš įvairių negalių bei bėdų išlaisvinti belaisviai ir ligoniai, visų sinagogoje esančių akys buvo įsmeigtos į Jį. Ar galėjo būti kitaip? Juk prieš juos stovėjo Tas, kuris juos ne tik iš nieko sukūrė, bet dėl savo „beprotiškos“ meilės troško net savo gyvybę atiduoti, kad galėtų visus paruošti keliauti ten, kur iš tiesų yra geriau…
Kun. Vytenis Vaškelis