XX eilinis sekmadienis B 2021

Panašiausiosios į Dievą Sūnų Ėmimas į dangų

Kaip Jėzus Taboro kalne atsimainė, ir Dievas Tėvas balsu patvirtino, kad didžiausios meilės yra vertas Jo vienintelis Sūnus (Mk 9, 7), taip ir Marija, Šventosios Dvasios įkvėpta, pranašiškai prabilo apie būsiantį visuotinį Jos gerbimą (žr. Lk 1, 48 – 49). Nors Biblijoje apie Marijos galutinį atbaigimą po Jos žemiškojo gyvenimo pabaigos ir Jos kūniškumo perkeitimą (kūno išaukštinimą) liudijimų nėra, bet jau ankstyvoji Bažnyčia praktikavo pamaldumą į Ją. Šv. Ireniejus (II amžius) Mariją vadino mūsų Užtarėja. III amžiuje krikščionys į Ją kreipėsi mums žinoma malda: Tavo apgynimo šaukiamės, šventoji Dievo Gimdytoja! Mūsų maldų neatmeski mūsų reikaluose, bet nuo visokių pavojų mus visados gelbėk

Plačiu teologiniu požiūriu mokymas apie Marijos paėmimą į dangų yra „suaugęs“ su tikėjimo įsitikinimu, jog Ji dėl ypatingo artimumo Dievui, nes buvo pradėta be gimtosios nuodėmės, yra tobuliausiai atpirktas žmogus. Vatikano II Susirinkimo konstitucija byloja: „Galiausiai apsaugota, nepalytėta jokios prigimtinės kaltės dėmės, baigusi žemiškojo gyvenimo kelią, Nekaltoji Mergelė buvo su kūnu ir siela paimta į dangaus garbę ir Viešpaties išaukštinta kaip visatos Karalienė, kad taptų panašesnė į savo Sūnų, viešpačių Viešpatį ir nuodėmės bei mirties nugalėtoją“.

Rytų Bažnyčių krikščionims Marija iškyla kaip panašiausioji (rusų kalboje prepodobnejšaja), ta, kuri iš visų žmonių turi daugiausia įsikūnijusio Logos (Dievo Žodžio) tapatybės savybių. Jiems Ji yra kaip ikona, į kurią maldingai žiūrėdami kontempliuoja Kristų, kuris, pasak vieno teologo, atėjo pasidalyti mūsų žmogiškuoju gyvenimu, ir kurioje galime matyti pavyzdį, kuriuo turime sekti.

Rytų Bažnyčios kalba, jog Marijai dėl to nereikėjo mirti, kad Ji laisvai pasirinko dalintis savo Sūnaus kančia bei mirtimi. Todėl žemiškojo gyvenimo saulėlydyje, kai Ji užmigo, tuo metu Jos siela iškeliavo į dangų. O kai Dievas trečią dieną Ją prikėlė, Jos kūnas taip pat buvo paimtas į dangų. Beje, yra žinoma, kad šį požiūrį mėgo ir šv. Jonas Paulius II.

Motinos Marijos globai atiduodame savo gyvenimo rūpesčius, tvirtai tikėdami, jog Ji mus užtaria bei mus išklauso… Todėl į rožinio slėpinių apmąstymus bei į kitas Marijai skiriamas maldas, įpiname ir intencijas už tuos kenčiančius žmones pasaulyje, šiuo metu susiduriančius su panašiais sunkumais, kuriuos patyrė mūsų tėvynainiai nuožmiausių sovietų persekiojimų bei trėmimų į Sibirą laiku. „Marija, Dangaus Karaliene, užtark pas Viešpatį ypač tų šalių vaikus, motinas, senelius ir kitus civilius, kurie patiria bado bei karų negandas, yra persekiojami dėl savo religinių įsitikinimų ir priversti, viską palikę, bėgti iš savo gimtinės… Laimink tolesnį pabėgėlių gyvenimo kelią, kad atrastų tinkamą pastogę, sutiktų mūsų laikų samariečius, padedančius apsirūpinti ne tik kasdieniu maistu, bet ir gebančius į jų sužeistas širdis paskleisti gydančią žmogiško gerumo bei tarnystės šilumą…“

Pasak šv. Jono Damaskiečio, „reikėjo, kad kūnas tos, kuri pagimdžiusi išsaugojo nepažeistą mergystę, po mirties išliktų visiškai nepaliestas gedimo. (…) Reikėjo, kad ta, kuri žvelgė į nukryžiuotą Sūnų ir kurios širdį pervėrė skausmo kalavijas, išvengtas gimdant, regėtų Jį sėdintį šalia Tėvo. Reikėjo, kad Dievo Motina (…) spindėtų kaip Karalienė, sėdėdama savo Sūnaus, nemirtingojo amžių Karaliaus dešinėje.

Panaši dalia yra skirta ir mums, danguje išaukštintos Motinos vaikams. Juk mūsų kūnai yra mumyse gyvenančios Šventosios Dvasios šventovės (žr. 1 Kor 6, 19), ir mūsų paskirtis Dievą šlovinti savo kūnu, Jėzaus, Mergelės Marijos bei šventųjų gyvenimo pavyzdžius, sumaniai pritaikant savo egzistencijos pašventinimui. Dabar mums suteiktos visos galimybės taip gyventi, melstis ir darbuotis, kad, laiko pilnatvei atėjus, Švč. Trejybę bei Motiną Mariją galėtume išvysti su perkeistais kūnais, Dievo apvilktais negendamybe (1 Kor 15, 53). Tada naujoji mūsų būties substancija simbolizuos, kad visiems laikams Prisikėlusiojo pergalė sunaikino mirtį!

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content