Atsisėsti prie Dievo kojų

Kai Jėzus su savo mokiniais apsilankė Betanijos kaime (netoli Jeruzalės) viena moteris, vardu Morta, Jį pakvietė paviešėti. Mortos sesuo Marija, palikusi viską, atsisėdo prie Mokytojo kojų ir klausėsi Jo žodžių (Lk 10, 39). O Mortos sprendimas buvo kitoks: „Brangus Svetys iš kelionės, turbūt išalkęs, tad pirmiausia reikia Jį pavaišinti…“, galvojo ji, ir nedelsdama ėmė šeimininkauti. Jėzus priėmė jos nuoširdų paslaugumą, kuris atitiko vieną iš pagrindinių Jo mokymo tiesų: Ką padarėte vienam iš mažiausiųjų, man padarėte (Mt 25, 40). Argi galėjo Morta vėjais paversti auksinę progą patarnauti pačiam minėtų žodžių Autoriui, nors pati dar jų nebuvo girdėjusi? Šventoji Dvasia kaip vėjas pučia, kur nori; Jai miela gerumo darbams įkvėpti žmonių širdis, kurios ne vien žodžiais myli Kristų…

Jei Morta su ramia kantrybe būtų pabaigusi, ką pradėjo, ir garbingą Mokytoją būtų pakvietusi valgyti gardumynų, Jėzus būtų pagerbęs jos triūsą, ir prie vaišių stalo abi seserys iš pirmų lūpų būtų girdėjusios tai, ką sako pats Aukščiausiojo Sūnus. Tuomet Kristaus viešėjimas pas šias skirtingų charakterių moteris būtų saviškai praturtinęs abejas jų širdis Jo skelbiamos Karalystės džiaugsmu…

Tačiau Morta, pernelyg besirūpindama valgių gaminimu, prarado sielos ramybę ir, pasidavusi nekantrumo bei nepasitenkinimo dėl sesers neveiklumo emocijoms, nebepajėgė sveiku protu objektyviai įvertinti esamos situacijos, ir, užuot dorybingai susivaldžiusi, dėl tariamo Marijos meilės jai trūkumo, pradėjo skųstis Jėzui.

Kai Jis išgirdo jos skundą, paaiškino, jog per daug uolus Mortos veiklumas slopina esminį Dievo troškimo ilgesį ir gesina meilės ugnį Jam. Yra laikas dirbti, bet kas teikia pirmumą maldingam Dievo žodžio klausymui, vis labiau pažįsta bei pamilsta Tą, apie kurį tiesiogiai byloja Geroji Naujiena. Taigi visada svarbiau yra budėti ir melstis, kad nepražiopsotume Dievo aplankymo malonės meto… Todėl dėmesingai sėdėti prie Jėzaus kojų yra tūkstantį kartų prasmingiau nei stačia galva nerti į sielos ramybę skandinantį rūpesčių verpetą. Juk Dievas iš mūsų pirmiausia laukia su Juo tyloje pabuvimo, kad, širdimi pajutę, ką Jis mums nori pasakyti, išgirstume ir tam tikrą Jo kvietimą veikti – daryti sprendimus, kiek įmanoma labiau atitinkančius Jo planus, išvengiant savo pačių vienadienių norų tenkinimo paieškų…

Dykumos tėvas Makarijus Didysis (Egiptietis), gyvenęs IV amžiuje, komentuodamas Jėzaus žodžius: Marija išsirinko geriausiąją dalį, aukštino jos buvimą prie Kristaus kojų ir bylojo: „O, kokie neįkainuojami palaimintų išsiliejusių ašarų karoliukai! Koks drąsus ir išmintingas protas! Koks Viešpaties Dvasios įsiskverbimas, kokia meilė, taip stipriai traukianti prie tyriausiojo Jaunikio! (…) Koks glaudus nuotakos bendravimas su dangiškuoju Jaunikiu!“ Tai – dieviškos malonės aukštikalnė. Atsisėsti prie Dievo kojų – leisti Kūrėjui išaukštinti savo kūrinį. Tapti mažu kaip vaikas – užaugti ąžuolu Dievo širdyje.

Ieškoti Dievo Karalystės – atrasti geriausią savo dalį ir paskirtį Dieve.

Gal kam kyla klausimas, o kas gi ta Dangaus Karalystė, apie kurią retai susimąstome? Nors žinome, kad ne šiai žemei yra sukurtas kiekvienas žmogus, bet pasak kai kurių dvasinių autorių, nūdienos veiklūs krikščionys per mažai galvoja apie Išganymą, bet daug – apie visuomeninę (socialinę) pagalbą, kuri yra ne tik Bažnyčios mokymo sudedamoji dalis… Šventoji Dvasia mums primena, jog Karalystė – pats Kristus, kuris yra tobulas Dievas tobulame Žmoguje. Tik Kristuje kūniškai gyvena visa dievystės pilnatvė, ir jūs esate pripildyti Jame. Taigi Dangaus Karalystė yra Dievo Sūnaus ir Jo tiesų pažinimas ir bendravimas su Viešpačiu.

O viskas prasideda nuo Dievo žodžių klausymo arba dėmesingo skaitymo, nes tai – esminė žmogaus tikėjimo augimo Jame sąlyga. Šią didžią malonę patyrė Marija, kuri paprasčiausiai pakluso Dvasios vedimui, kai susitiko su Jėzumi ir kaip ištroškusi elnė gėrė Jo dieviško mokymo vandenį. Tai – geriausia, ką gali Dievas duoti žmogui. Tačiau reikia tam tikros dvasinio gyvenimo brandos, kad labiau už kitus dalykus brangintume tikėjimo dovaną, nusigręždami nuo visų dalykų, trukdančių artėti prie Viešpaties…

Dievo Karalystės atradimo perlą užgožia kerintis įvairiausių stabų blizgesys, apipainiodamas smalsuolių dėmesį rafinuotos tuštybės voratinkliais. O Kristus pas mus atėjo, kad padėtų mums suvokti, jog Jis yra tikroji mūsų egzistencijos ašis, apie kurią sukasi visa kita. Taigi neįmanoma mūsų gyvenime geriausiajai daliai – Kristui – teikti pirmumą, neatsisakant visko, kas veržiasi užimti Jo vietą…

Kai mes su Marija bei Morta (netenka abejoti, kad vėliau prisijungė ir ji) dažnai atsisėsime ar atsiklaupsime prie čia ir dabar Esančiojo, atliksime tai, kas geriausiai pašventins mus ir aplinkinius.

Kun. Vytenis Vaškelis