XXXII eilinis sekmadienis A 2020

Kaip pasitikti Jaunikį?

Škotų rašytojas Arčibaldas Kroninas (Archibald Cronin) rašė apie medicinos seselę, kuri daugiau nei dvidešimt metų ištikimai ir kantriai, ramiai ir meiliai tarnavo žmonėms. Jos atlyginamas buvo visai nedidelis. A. Kroninas stebėjosi jos pasiaukojimu ir kilniaširdiškumu. Jis manė, kad ši seselė nusipelnė geresnio atlygio, todėl paklausė: „Kodėl nereikalaujate, kad jums mokėtų daugiau? Juokinga dirbti už tokią mažą pinigų sumą“. Ji nusišypsojo ir tarė: „Man užtenka, kad galėčiau normaliai gyventi“. Rašytojas nenusileido: „Tai – netiesa, turėtumėte uždirbti nors šiek tiek daugiau. Dievas mato, kad to nusipelnėte“. Moteris nutilo. Ji ir toliau šypsojosi, bet jos žvilgsnis pagilėjo.  „Rašytojau, – tarė, – jei Dievas žino, kad to nusipelniau, man tai yra svarbiausias dalykas“. Gudri gi toji seselė,  galėjome pagalvoti, ji krauna sau lobį danguje ir dėl to plačiai šypsosi. Ši moteris yra tarsi viena iš penkių protingųjų mergaičių (žr. Mt 25, 4), kurios širdis yra negęstančio gerumo žibintas, ir jame yra užtektinai Dievo Dvasios alyvos, liudijančios jos budrumą bei pasirengimą susitikti su Jaunikiu.

Kai žvelgiame į nesavanaudiškumo įsikūnijimą – Jėzų, pakeltą ant kryžiaus, savęsp traukiantį Jo ieškančiųjų širdis ir jas uždegantį neregimųjų vertybių troškimu bei ilgesiu, tada net didžiausias žemiškas turtas neatstoja menkiausios dorybės, kuri, tapusi malonės žiežirba, virsta liepsna, ne tik naikinančia mūsų prieraišumus, bet ir skatinančia iki pat gyvenimo pabaigos keliauti dorybių keliu, kad būtume verti su pačiu Kristumi įžengti į vestuves. Rūpindamiesi dvasiniu gyvenimu ir padėdami Jėzaus vardu artimui, turime apsčiai įvairių malonių alyvos ir, nors gyvename žemėje, bet labiau priklausome Dangui. Su tikėjimu kantriai kovojame krikščioniškas kovas, atsimindami, kad Kristaus bei mūsų Velykų pergalės fakelai jau liepsnoja Amžinybėje. Tai suteikia naujų jėgų priimti ne tik COVID – 19 didėjančios pandemijos iššūkius, bet ir visus kitus neišvengiamus gyvenimo išbandymus, kurie yra skirti artimesnės draugystės ypač su Jėzumi stiprėjimui.

Kai žmonių širdžių žibintuose, kurie gyvena sau, į šalis blaškosi paskutinės gęstančios prigimtinių malonių žaltvykslių uodegėlės, liudijančios tirono egoizmo viešpatystę ir dieviškos malonės vakuumą, tai – dvigubais standartais paženklintas gyvenimas, vedantis į beviltiškumą… Jie nenusipirks geriausios alyvos, nes neįmanoma už pinigus įsigyti dieviškos meilės dorybių, kurios liudija asmenybės gyvenimo vertę ir brandą. Tačiau Šventasis Raštas paradoksaliai kviečia pirkti duonos net neturint pinigų. „Nagi visi, kurie trokštate, ateikite prie vandens! Net jei neturite pinigų, ateikite, pirkite duonos ir valgykite“, – skaitome (Iz 55, 1). Čia mūsų pinigai – nenuilstamos pastangos kaskart su alkstančiu tiesos tikėjimu artintis prie gyvojo vandens šaltinio ir dykai gerti iš jo.

Nemanykime, kad tų penkių protingų mergaičių gyvenime negalėjo būti tam tikrų nepasitikėjimo Dievu valandėlių, kurių metu jų širdys buvo pernelyg prislėgtos… Nėra pasaulyje žmogaus, nepatyrusio asmeninio sielvarto. Todėl pasakojimas apie žmogų, kuris po mirties su Dievu bendravo Danguje yra pamokantis. Viešpats pasisodino tą žmogų šalia, parodo jo gyvenimo kelią ir sako: „Matai, visada buvau su tavimi“. Ir tikrai kelyje jis mato dvejus pėdsakus. Tačiau vienoje vietoje lieka viena pora pėdų. Žmogus priekaištauja: „Tai buvo mano sunkiausi gyvenimo metai, pilni nevilties, baimės, kančios, beprasmybės, nes Tu mane palikai“. „Tai – ne tavo pėdos. Kai tau buvo nepakeliamai sunku, aš paėmiau tave ant rankų ir nešiau, tik tu nesiglaudei prie manęs, o blaškeisi ir stengeisi ištrūkti. Būtum glaudęsis – būtum atradęs ir paguodą, ir ramybę, ir savo kančių prasmę“. Nebijokime būti egoistais pagal Dievo valią. Kasdien prašykime vis gausėjančio Šventosios Dvasios pripildymo bei vedimo. Ji tinkamiausiu būdu primins mums, kad mokytis besąlygiškai pasitikėti Dievu reikia visur bei visada.

Maldingai budėdami laukiame antrąkart į planetą ateisiančio Jaunikio, kuris mūsų vardus yra įrašęs gyvenimo knygoje (žr. Apr 21, 27). Juk per tikėjimą mes esame prikelti ir pasodinti Danguje su Viešpačiu, kad ateinančiais amžiais beribį savo malonės lobį parodytų savo gerumu mums Kristuje Jėzuje.

Penkių protingų mergaičių degantys žibintai išreiškia jų negęstančią Dievo ir artimo darbų meilės liepsną. Tačiau Viešpats Dievas nenori amžiams užtrenkti durų ir tiems, kurie, stokodami alyvos, dėl įvairių priežasčių delsia vykti į Karaliaus vestuves. Jis kantriai laukia vėluojančiųjų. Kol dar neišsibaigė laiko limitas, Jis visus tebekviečia pas Save: „Būkite protingi, ateikite dabar pas Mane!“

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content