Tamsa taps šviesi kaip dienovidis
Jėzus iš anksto žinojo, jog vienas Įstatymo mokytojas, mėgindamas Jį (Lk 10, 25), klaus, kokie konkretūs poelgiai lemia amžinojo gyvenimo laimėjimą. Jis (malonės veikme) tą žydą net paskatino šią mintį iškelti į viešumą. Juk kam labiau reikia amžinojo gyvenimo, – Jėzui, kuris yra bekraštė neaprėpiamo Gyvenimo pilnuma, ar mirtingam žmogui, po šios laikinos egzistencijos nė per nago juodymą nesugebančiam niekuo sau padėti?
Į fariziejaus minėtą klausimą Jėzus neskubėjo atsiliepti, nes norėjo, kad Mozės Įstatymo žinovas pats savo lūpomis paskelbtų vieną svarbiausių Biblijos tiesų. Teišgirsta ją visi aplinkiniai ir iš tegul naujo apmąsto. Kai Jėzus klausė: O kas parašyta Įstatyme?, fariziejus atsakė neklysdamas: „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi (visa esybe…), o savo artimą kaip save patį“ (plg. Lk 10, 27). Pradėjęs sakinį mylėk, jis teoriškai teisingai apibūdino niekuo kitu nepakeičiamą Dievo ir artimo bendrystės jungtį bei amžiną jos siekiamybę.
Tačiau kokia yra praktinė Dievo bei artimo meilės įsakymo prasmė bei reikšmė kasdienybėje? Juk vien jo „saugojimas“ savo pasąmonės kloduose, be jį palydinčio prasmingo judesio, yra niekinis! Spęsdamas pinkles Kristui Įstatymo mokytojas pats į jas įkliuvo. Kai Jėzus pagyrė fariziejų už atsakymą ir liepė tai daryti, anas ėmė teisintis, klausdamas, kas yra jo artimas. Paprasčiausias žodis daryk Rašto žinovą išmušė iš vėžių, nes giliai savo širdyje jautė, jog tikroji meilė Dievui negali būti šališka, nes ji neatsiejama ir nuo tų žmonių, kurių jis nemėgo…
Anuomet Įstatymo mokytojai, paraidžiui remdamiesi Kunigų knyga (Kun 19, 18), savo artimais žmonėmis laikė tik žydus, o kitataučius jie nepateisinamai buvo „išmetę“ už perdėm subjektyvios artimo meilės sampratos borto. Norėdamas pasiteisini, minėtas žydas kreipėsi į Jėzų: O kas gi mano artimas? Taip klausdamas, jis nuplėšė kaukę ir atidengė tikrąjį veidą. Įstatymo mokytojas, kuris iki šiol nežino, kas yra jo artimas?! Argi nereikėjo Jėzui palikti Dangų ir ateiti pas mus, kad sutraiškytų mumyse tūnantį savavališkumo kirminą ir nušviestų neaprėpiamus Dievo bei artimo tarnystės horizontus?..
Ir nūdienos žmonės (stokojantys malonės) kelia panašius klausimus: Artimo meilė? O kokia iš jos nauda ir kokios jos ribos? Ką iš to žmogaus gausiu, jei jam patarnausiu? Visų pirma gausi sąžinės ramybės dovaną, nes ne tik supratai, jog, pavyzdžiui, bėdon atsidūrusiajam nevalia delsti padėti, bet, šios maloningos minties veikiamas, savaimingai ėmei veikti. Atliekamame gerumo veiksme glūdi tikrumo dovana!
Į aukščiausią lygį iškeldamas artimo meilės svarbą, Jėzus pateikė gailestingojo samariečio iliustraciją. Bylodamas apie plėšikų negailestingai sumuštą žmogų, gulintį ant kelio, Jis iškėlė samariečio – žydų priešo – visiems sektiną gerumo tarnystės pavyzdį. Ne judaizmo atstovai kunigas bei levitas, turėję būti gailestingumo etalonais, eidami pro tą vietą, kur, kaip nereikalingas daiktas, gulėjo pakelės auka, pasilenkė prie jos, bet bevardis Samarijos gyventojas, kuris, paklusęs sąžinės balsui bei Dievo Dvasios įkvėpimui, nedelsdamas suteikė pagalbą nukentėjusiajam ir išgelbėjo jo gyvybę…
Rusijos karo prieš Ukrainą akivaizdoje Dievas daugelį žmonių ne tik įkvepia kasdien melstis dėl taikos, bet ir skatina visokeriopai šelpti pabėgėlius bei aukomis remti ukrainiečius, trokštančius teisėtos laisvės ir ramybės. Amžinojo gyvenimo atžvilgiu, Viešpats, pasinaudodamas nežmonišku karu, tam tikra prasme blogį paverčia amžina gėrybe… Juk visi, kurie geraširdiškumo ranką tiesia ypač nelaimių ištiktiesiems, artėja prie Dievo šlovės. Viešpats per pranašą Izaiją kviečia: Dalytis su alkstančiu savo duona, priglausti pastogėn vargšą (…). Tada teisumas žengs pirma tavęs, o Viešpaties šlovė lydės iš paskos (Iz 58, 7 – 8). Žmogaus dosnumas nelieka be atgarsio… Kas yra dosnus vargšui, skolina Viešpačiui, – Viešpats atmokės jam už jo gerą darbą! (Pat 19, 17).
Taigi tegul ne mūsų įgeidžiai, o geri darbai tepalydi mus link artėjančios Amžinybės slenksčio… Tegul jie tampa tarsi naujomis mūsų kojomis, kurios mus nuves ten, kur mūsų maldingos mintys bei širdys veržliai „žengdavo“ pirma mūsų kūnų, kai, gyvendami Žemėje, klausėme savo sielos bei Dvasios nurodymų…
Tad kol pasaulyje yra žmonių, savo gyvenimo būdu priimančių Dievo duotą iššūkį Jį stengtis mylėti visa savo esybe, o artimą kaip save, tikėkime, kad tol žmonių susipriešinimo, kaip antai nežmoniško rusų karių elgesio Ukrainoje karo parako statinė netaps branduoliniu, žmoniją naikinančiu sprogmeniu. Viešpatie, Tu esi tikrasis gėrio ir blogio jėgų pusiausvyros Palaikytojas, – Tavimi pasitikime!
Kun. Vytenis Vaškelis