Ruoštis Kalėdoms – pasirengti sutikti Grįžtantįjį

Pirmąjį Advento sekmadienį Evangelija byloja apie Žmogaus Sūnaus sugrįžimo priešistorę (žr. Lk 21, 25 – 28). Ruošimasis Kalėdoms prasideda ne nuo Ateinančiojo į žemę atpirkti žmonijos apmąstymo, bet nuo svarbesnio dalyko – tinkamo pasirengimo Jį sutikti laikų pabaigoje. Nors be Kalėdų nebūtų Velykų ir turbūt nebebūtų nieko (Dievo Sūnaus neatėjimas žmonių išganyti būtų tolygus visų mūsų pražuvimui, nes nuodėmė beviltiškai ant menčių būtų paguldžiusi malonę), išskyrus Dievą, bet Jėzus antrą kartą negims Betliejuje, nes dvasia iš aukštybės atgimti (Jn 3, 7) ir gyventi tikėjimu reikia ne Jam, o mums.

Kristus savo pirmojo atėjimo į žemę misiją įvykdė iki galo: gimė, mirė, prisikėlė, žengė į Dangų ir visuomet pasilieka su mumis. Mūsų laikinojo gyvenimo tikslas panašus į Jo. Nors mes gimėme be asmeninio sutikimo egzistuoti, tačiau be valingo savo širdies troškimo priklausyti Jėzui, o ne sau, aukštyn kojomis apverstume Dievo mums skirtus sumanymus ir rizikuotume netekti savo tikrosios tapatybės Jame.

Dabar mūsų panašėjimas į apmirusį grūdą, krintantį į gerą dirvą, kad duotų gausių vaisių, turinčių begalinę vertę ir amžinybėje, yra nepalyginti svarbesnis negu raiška talentingo asmens, vien savo gebėjimais pasikliaujančio bei audžiančio kūrybingais darbais savo galutinio likimo kilimą, didžiuojantis savimi už tai, kad Dievas jam davė prigimtinių malonių daugiau nei kitiems. Genijaus savikliova negali prilygti tai žmogaus kūrybai, kuri neatsiejama nuo duoto Jėzaus kryžiaus nešimo, sekant Jį.

Kas iš to, jei žmogus laimėtų visą pasaulį, bet, dėl sveiką protą užtemdančio perdėm savimi gėrėjimosi, manytų, jog jam iš Dievo daugiau nieko nereikia, nes jis pats yra visada savimi sotus. Didžioji klaida – naudotis Dievo dovanomis ir tyčia savo širdį užsklęsti bet kokiam Kūrėjo mėginimui bendrauti su savo atpirktu kūriniu… Jei iki paskutinio atodūsio žmogus užsispyrusiai buvo atsukęs nugarą Dievui, argi galės jis, atsidūręs amžinybėje, ramiai žiūrėti į absoliučiai viską Reginčiojo akis? Pasak katekizmo, „kai mirštame, Dievas mums parodo mūsų pasirinkimus. Atmetusieji Dievo gailestingumą ir meilę, eina į pragarą, priėmusieji Dievą – į dangų“.

Takoskyra tarp kardinaliai skirtingus sprendimus darančiųjų bus aiškiai matoma, kai žmonės išvys Žmogaus Sūnų, ateinantį su didžia galybe ir garbe. Pasak Evangelijos, vieni žmonės, pakėlę galvas, džiaugsis, nes išmušė jų išvadavimo valanda, deja, kiti džius iš baimės, laukdami to, kas turės ištikti pasaulį, nes dangaus galybės bus sukrėstos. Tada paaiškės, jog žmonijos istorijos tikslas – Kristus, kad per Jį Dievas būtų viskas visame kame. Šv. Augustinas rašė, kad „žmogų ratu vedžioja velnias, o „šventoji istorija“ eina tiesia linija. Taip yra dėl to, kad ji turi tikslą“.

Iš vienadienių bei nesibaigiančių uždaro rato rūpesčių mus išlaisvina Jėzus, kai dėmesingai stebime laiko ženklus ir siekiame dorybingo gyvenimo, stengdamiesi budėti bei melstis. Būtent malda yra mūsų gyvenimo įprasmintoja, nes, kaip tikėjimą ir viltį pranoksta meilė (žr. 1 Kor 13, 13), taip malda yra tarsi tiltas, jungiantis žemės ir Karalystės krantus. Kadangi amžinybėje būsime panardinti begaliniame Dievo Širdies meilės bei Jo šlovinimo okeane, dabar su psalmininku Dovydu negailime pastangų tai daryti: Visuomet Viešpatį garbinsiu, Jo šlovė nuolat bus mano lūpose. Apaštalas Paulius, įkvėptas Dvasios, ragina: „Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Visokiomis aplinkybėmis dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje“ (1 Tes 5, 17 – 18).

Maldos gyvenimą puoselėjame pasitikėdami Esančiuoju, kai Jam patikime ne tik svarbius dalykus, bet ir mažus. 2020 metais išleistoje (Katalikų pasaulio leidiniai) vienuolio Benediktino knygoje „Kai Širdis kalba širdžiai“ Viešpats per minėtą autorių prasmingai bylojo: „Kaip pasiekti tokį pasitikėjimą? Patikint Man mažučius reikalus, paliekant juos Man diena iš dienos, vos tik jie atsiranda. Tokia buvo ir Mano kunigo Dono Dolindo išmintis. „Jėzau, – sakydavo jis, – Tu tuo pasirūpink“. Ir tada eidavo savo keliu linksmas ir pasitikintis, kad Aš pripažinsiu pasitikėjimą, kurį jis į Mane sudėjo.

(…) Visada melskis. Nenustok drąsos. Melstis – tai tikėti Mano meile tau. Melstis – tai leisti Man daryti meilės stebuklus tavo sieloje. Melstis – tai atverti Bažnyčią gaiviam ir grynam vėjui, kuris viską apvalo ir pripildo žemę dieviško kvapsnio, ateinančio iš dangaus. (…)

Tai yra Mano advento šlovėje ženklas: kai kunigai bus sugrįžę prie Manęs Mano meilės Sakramente, garbindami Mane, ieškodami Mano Veido, pasilikdami prie Mano atvertos Širdies, tada pasaulis pradės ruoštis pasveikinti Mane, grįžtantį šlovėje“.

Kun. Vytenis Vaškelis