II gavėnios sekmadienis B 2021

Atsimainymo fenomenas

Savo draugystę su Jėzumi stengiamės dėkingai puoselėti medituodami Jo besąlygišką atsidavimą Tėvui, atsimindami, kad Jo plano išbaigimui bus atiduota viskas, kas Jo Širdžiai yra brangiausia; be ko Tėvas, jei nebūtų Dievas, negalėtų gyventi… Gavėniai įsibėgėjant, Viešpats mums dovanoja žiupsnelį savo dangaus. Drauge su Jėzumi, Petru, Jokūbu ir Jonu kopiame į aukštą kalną, kad taptume labiau ištikimesniais Atsimainusiojo sekėjais, nes gryna kančia be Jo prisikėlimo vilties sielą dusina, o žiūrėjimas į Jį kaip vien į dievišką Šviesolaidį, atmetant Jo kančią, kurioje slypi tikrasis Prisikėlusiojo nemirtingos šviesos užtaisas, Išganymą parodijuoja.

Kalno viršūnėje Jėzus atsimainė jų akivaizdoje; Jo veidas sužibo kaip saulė. Ar galime ilgai žiūrėti į akinančią saulę? Ne. Ar įmanoma ilgai žiūrėti į Dievo Sūnaus spindintį veidą, kuris tą saulę sukūrė ir palaiko jos buvimą? Ne. Kai Viešpats žemėje nušvinta dangaus šviesa, žmogus tik trumpą valandėlę gali gerti Jo spindulius kaip gyvąjį vandenį, paskui iš tos laimės apsvaigsta ir pradeda kalbėti dalykus, prieštaraujančius transcendencijos pasireiškimo pobūdžiui. Argi Dievas norėjo, kad išsipildytų Petro troškimas ant Taboro kalno statyti palapines, kurios galėtų sulaikyti viską nustelbusį dieviško atsimainymo šviesos žėrėjimą, kuris taip paveikė tris mokinius, jog jie labiau už viską pasaulyje iš tikrųjų troško tik vieno dalyko, – kad iš jų pačių sielų palapinių nepradingtų nei vienas Atsimainusiojo spindulėlis?

Žemėje reikia ieškoti ne maldingų vizijų bei regėjimų, ar kitų dieviškų potyrių, suteikiančių dvasinės pagavos bangą (beje, kartais Dievas savo ypatingo artumo su Juo palaiminimus duoda tiems nuolatinės maldos mylėtojams, kurie, užuot pasididžiavę savimi, už viską tik Jam vienam dėkoja), o tik Jėzaus, kuris savo mokiniui iš savo gerumo davęs tam tikrą džiaugsmo pyragaitį, paskui būtinai jam suteiks galimybę ragauti ir tų Jo taurės gyvenimo kartumynų, kurie liudys Biblijos tiesą: malonė dėl Kristaus yra ne tik Jį tikėti, bet ir dėl Jo kentėti.

Regėdami Jėzaus atsimainymo stebuklą, panašiai ir mes su Petru sakytume: Mokytojau, gera mums čia būti. Juk neįmanoma tylėti, kai Dievo Sūnus mus pirmas savaip kalbina ir liudija, jog tai, ką dabar regi bei patiria saujelė Jo mokinių, yra skirta milijardams Jo krauju atpirktųjų. Kuo dažniau apmąstysime Biblijos tiesas, tuo laisviau atversime savo širdis Šventosios Dvasios tiesiausiam vedimui pas Jėzų. Suprasime, kad tik Jo Širdyje slypi visi mūsų būsimos saulėtosios Karalystės lobiai, perkeičiantys mūsų būtį.

Šv. Anastazas Sinajietis rašė: „Šiandien tikrai Viešpats pasirodė ant kalno. Šiandien žmogiškoji prigimtis, kitados sukurta panaši į Dievą, tačiau aptemdyta bjaurių stabų figūrų, buvo atmainyta į ankstesnį grožį žmogaus, sukurto pagal Dievo paveikslą ir panašumą. Šiandien ant kalno prigimtis, kuri buvo nuklydusi į stabmeldystę ant kalnų, buvo perdaryta, bet išliko savimi ir nušvito spindinčia dievybės šviesa. Šiandien ant kalno tasai, kuris buvo aprengtas tamsiu ir niūriu odos apdaru, apie kurį kalbama Pradžios knygoje (Pr 3, 21), užsivilko dievišką drabužį ir apsigaubė šviesa lyg apsiaustu (Ps 104, 2)“.

Kai Jėzus leidosi nuo kalno, kalbėjo, jog Jam reikės „prisikelti iš numirusių“ (Mk 9, 10). Suvokiame, kad tik tas gali vėl išskleisti naujus gyvybės sparnus, kas savo gyvybę, asmeninius interesus, reikalus ir kitus dalykus laisvai paveda Dievo nuožiūrai, Jo toliaregiško plano išsipildymui iki smulkmenų mūsų gyvenimuose.  Tad teateina Jis į mūsų širdis bei gyvenimus ir mus tevaldo taip, kaip Jam atrodo esti geriau, tada tikrai vyks nepaprasti mainai: mes kaskart atsiduosime Jam, o Jis, kaip Jam yra būdinga, realiai bei visiškai save dovanos mums.

Teologui ir dominikonui Žanui Mari Geletui (Jean Marie Gueullette) netrūksta minčių skvarbumo: „Šis savęs dovanojimas nėra vienpusis, nes, jei žmogus atitoldamas ištuština save, Dievas įeina į jį ir pasilieka jame, užimdamas visą vietą. Žmogus atsiduoda ir Dievas atsiduoda. Jei atsižadi savo valios, jei išsaugai tam tikrą atstumą jos atžvilgiu, tai ne todėl, kad ji a priori būtų bloga ar priešinga Dievo valiai, bet darai tai iš meilės, kad paliktum vietos Dievui, kad suteiktum Jam pirmą vietą, visą vietą“.

Tai – nusileidimas nuo netikrojo savojo „aš“ kalno ir pasilikimas su Dievu man skirtoje būti, veikti, gyventi, numirti bei prisikelti Jo Širdies „lygumoje“. Tai – mūsų asmeninio prisikėlimo Jame priešaušris.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top Skip to content