Atleidimas – menas gyventi, siekiant Karalystės

Atlaidumas – sąlyga nuodėmėms pranykti

Atleisk savo artimui už padarytą skriaudą, tuomet, kai melsies, nuodėmės tau bus atleistos (Sir 28, 2). Taigi, kai atleidi kitam, tuomet maldos metu Dievas tavo paties nuodėmes išdildo ir jas užmiršta, nes jų nebėra.

O išlaisvinimas iš nuodėmių ne tik keičia žmogaus būtį (malonei veikiant), skatindamas mus tiesoje dėkoti Jam už viską, bet ir nubrėžia naujus takus taip artintis prie artimo vidinių žaizdų, idant atlaidumas visiems taptų mūsų gyvenimo norma Viešpatyje net tada, kai kartais per sąmonę šmėstels gundanti neatleidimo kitam mintis, kurią vysime šalin, prisimindami, kad mums neduota teisė kitą žmogų smerkti ar teisti.

Tegul paties individo vidinė graužatis tebus jo prabundanti sąžinė, kuri nusidėjėlį (dėl daromų kalčių) apkaltina, teisia ir primena būtinybę (kol dar yra laiko) nutraukti visus saitus ypač su piktinančiu aplinkinius savo elgesiu.

Jo gailestingumas – be ribų, be krantų…

Neužmirštamas pavyzdys yra Jėzaus duotas atleidimas svetimautojai. Kai ją fariziejai atvedė pas Mokytoją, užuot ją pasmerkęs, Jis jos pasigailėjo. Nors jos sąžinė, dar neseniai buvo gėdingais poelgiais aptekusi, tačiau, kai buvo vedama pas Tą, iš kurio sklido jos esybę persmelkiantis (viską nustelbiantis) gailestingumas, ji suprato, kad be Jo gydančio pasigailėjimo ji nebegalės toliau gyventi, todėl Jo žodžius: Eik ir daugiau nebenusidėk!, ji priėmė kaip brangiausią investicinę dovaną, pašventinančią jos dabartį ir visą jos egzistenciją, kuri įgys kilniausią garbę netolimoje Ateityje… Nuo šiol ji darys viską, kad tik pajėgtų mokėti nemenką (visas jos gyvenimo sritis apimančią) savo dėkingiausios ištikimybės Jam kainą.

Atleidimų simfonijoje pirmu smuiku griežia malonė

Nors Jėzus (kaip šio sekmadienio Evangelija byloja) Petrą pamokė savo broliui (kiekvienam žmogui) atleisti ne septynis, o 77 kartus – daugybę kartų, tačiau atleidimo esmę nusako ne mechaniškas atleidimų kitiems tarsi roboto nenatūraliu balsu kartojimas, bet vis gilėjantis suvokimas, kad kai valingai tariame atleidimo žodžius mus įžeidusiesiems, pirmiausia čia pasireiškia paties Viešpaties iniciatyva, nes Jis, o ne mes labiausiai trokšta, kad  nusidėjėlis nusimestų jo sielos laisvę varžančios tuštybės pančius.

Atleidimas – valios veiksmas

Pastebėtina, kad atleidimas yra ne kažkokia jausmo išraiška, o pasirinkimas, mūsų laisvos valios sprendinys, kai pasimeldę, vadovaujamės tikėjimu, ir, pavyzdžiui, paprasčiausiai su įsitikinimu kad ir mintyse tariame: „Atleidžiu tau, nes Kristus mirė už mano ir tavo nuodėmes, – tikiu, Jis ir toliau mums teikia savo atleidimą“.

Kai kartais tenka kovoti su savo iš pasąmonės iškylančiomis (ar iš nežinia kur atsiradusiomis) negatyviomis mintimis ar dėl anksčiau savaip išgyventų įsiskaudinimų savyje dar jaučiame vidinių žaizdų likučius, – visa tai maldoje atiduodame Dievui ir Jo vardu atsižadame tų blogybių, kurios mums nepriklauso…

Dar kartą atleidžiame savo skriaudikams, nes suvokiame, kad ir patys savo poelgiais esame užgavę kitus, todėl visiems mums reikia nuolat mūsų sielas stiprinančio bei dvasinę gyvybę palaikančio Viešpaties artumo.

Gyvo tikėjimo liudytojai

Teskatina mus visiškai kitiems atleisti, pavyzdžiui, kai kam gal dar mažai žinomi Šventosios Dvasios įkvėptų krikščionių poelgiai, drąsinantys ir mus, jei reukėtų, panašiai pasielgti.

Antai Eva Mozes Kor buvo prievarta įkalinta Aušvico stovykloje. Ji viešai atleido nacių daktarams, įskaitant Josefą Mengelę, kuris su ja ir jos seserimi dvyne atliko žiaurius eksperimentus. Eva pabrėžė, kad atleidimas yra jos pačios laisvas sprendimas, skirtas išsivaduoti iš aukos vaidmens, o ne pateisinti nusikaltėlius.

Ji suprato, kad nuolat palaikomas pyktis ant budelių būtų kitas baisus kalėjimas, kurio ji tvirtai atsisakė, nes vadovavosi bekompromisiu Dievo dovanojamu atleidimu priešams.

Kai 2006 m. į amišų bendruomenės mokyklą (tai įvyko nedideliame amišų kaimelyje Nickel Mines, Pensilvanijoje, JAV) įsiveržęs užpuolikas nušovė penkias mergaites ir nusižudė, tą pačią dieną amišų tikintieji apsilankė šio šaulio našlės namuose, išreiškė jai užuojautą ir atleido pačiam užpuolikui. Jų kultūroje atleidimas nebuvo skaudžiai išgyventų emocijų pasekmė, o kasdien praktikuojamas valios aktas ir religinis įsipareigojimas.

Vienintelė skolos forma

Kaip Dievas Golgotoje, pasak vieno teologo, sunaikino mūsų nuodėmę, kaltinimą, pasmerkimą ir mus užvaldžiusią pražūtį, taip mes atleidimu lengviname nepalyginti mažesnes mums skolingų žmonių naštas, ir meldžiamės, kad niekam nebūtume ko nors skolingi, išskyrus tarpusavio meilę…

Kun. Vytenis Vaškelis