Kas Dievo – Dievui
Ar įmanoma Jėzui užduoti logišką klausimą, kuris išmuštų jį iš dieviško mąstymo vėžių, ir Jis atsidurtų aklavietėje, nežinodamas, kaip atsakyti oponentui? Visažinio Dievo mintys visada pranoksta mūsų žmogiškų samprotavimų standartus, ir dar prieš mums ketinant užduoti Jam klausimą, Jis iš anksto žino atsakymą. Tūkstantį metų prieš Kristų Dovydas rašė: „Su ištikimu Tu elgiesi ištikimai, su doru žmogumi – dorai. Su nuoširdžiu Tu elgiesi nuoširdžiai, bet su sukčiumi – gudriai“ (Ps 18, 26 – 27). Taigi gerumas – už gerumą, o už suktumą – bumerangu pelnytai grįžtantis pažeminimas.
Kai fariziejai ir erodininkai atėjo pas Jėzų, norėdami Jį sugauti kalboje, patys iš karto pakliuvo į pralaimėjimo spąstus, nes mėginti iš Jo burnos „ištraukti“ blogą žodį ir Jį apkaltinti – su Dievu tarsi imti žaisti klastingą katės bei pelės gaudynių žaidimą, kurio patys sumanytojai netikėčiausiu būdu bus pagauti ir „suvalgyti“. Fariziejai, susimokę su erodininkais, paklausė Jėzaus: „Valia mokėti ciesoriui mokesčius ar ne?“ (Mt 22, 17). Atrodė, kad išeities nėra. Sakyti, kad Išrinktosios tautos pavergėjams nedera mokėti mokesčių, reikštų, kad Erodo šalininkai Jėzų kaip maištininką apkaltins prieš romėnų valdžią, suims, ir pernelyg anksti Jis bus pasmerktas myriop… O tarti: „Mokėti!“, reikštų pakliūti į žydų nacionalistų neapykantos ugnį, būti apkaltintam išdavyste ir prarasti liaudies, kuri laukė politinio mesijo, jėga išlaisvinančio iš priešo okupacijos, palankumą. Prisimintina, kad žydai denarus stengėsi iškeisti į kitas monetas, nes, ant jų nukaltas Romos imperatoriaus Tiberijaus Augusto ir jo motinos bareljefas, ypač piktino žydus, kuriems buvo draudžiama daryti ir Dievo, ir žmogaus atvaizdus.
Kristui atnešė denarą ir Jis paklausė: Kieno čia paveikslas ir įrašas? Kai žydai atsakė: Ciesoriaus, Jis tarė: „Atiduokite tad, kas ciesoriaus – ciesoriui, o kas Dievo – Dievui“ (Mt 22, 21). Šie žodžiai taip giliai įsirėžė į klausytojų širdis, jog tapo tam tikra dvasine nuoroda, bylojančia, jog įvairiausi visuomenės narių bendrystės su valdžių atstovais santykiai sulauks saulėlydžio, bet žmonių pastangos per visą gyvenimą išlikti ištikimiems Dievui yra transcendentinis lobis (plg. Mt 6, 20), kurio vertė danguje daugeriopai pranoksta visus žmonių lūkesčius žemėje. Taigi turime dvigubą pilietybę – žemės ir dangaus. Todėl stengiamės paklusti teisėtiems valdžios įstatymams, liudijantiems, kad nėra valdžios, kuri nebūtų iš Dievo, ir jos atstovams esame lojalūs „ne tik dėl grasos, bet ir dėl sąžinės. Juk todėl ir mokesčius mokate, o anie yra Dievo tarnautojai, nuolat užsiimantys tais dalykais“ (Rom 13, 5 – 6).
Tačiau, kai pareigūnai ima piktnaudžiauti valdžia ir savo neteisėtais įsakymais bei veiksmais, brutaliai persekioja visiškai pagrįstai gyvybiškai svarbių laisvės bei demokratijos formų taikiausiais būdais reikalaujančius piliečius, tampa verti pasmerkimo, nes pamina ne tik elementarias bei prigimtines kiekvieno individo teises į orų gyvenimą, bet prieštarauja Dekalogo nuostatams, kaip aukščiausiems dieviško teisėtumo principams. Tai matome diktatorių valdomose pasaulio šalyse, ypač kai Baltarusijoje suiminėjami bei kankinami niekuo viešos tvarkos nepažeidusieji taikūs demonstrantai. Jų kančios bei pralietas kraujas tam tikra prasme yra neišvengiamų ir nesustabdomų visuomenės pokyčių sėkla, iš kurios jau išaugo susižavėjimą keliantys ir didžios pagarbos verti tie nepaprasta drąsa bei nenugalimu ryžtu apdovanoti baltarusiai, kurie dėl savo tėvynės gerovės pasiryžę kovoti iki galutinės pergalės… Vienijamės maldoje už baltarusių visuotinį bei dvasinį prabudimą ir jų kilnių siekių įgyvendinimą, ir ypač spalio mėnesį, už šią kaimyninę šalį, pavyzdžiui, aukojame savo kasdienę rožinio maldą. Išgirsk, Viešpatie, per Motinos Marijos užtarimą, mūsų maldas ir laimink mus visus!
Atiduokite, kas Dievo – Dievui. Kai tai, kas priklauso Jam (beje, Jis visko Viešpats), kaskart atiduodame Jėzui, tada Jo beribiam gailestingumui pavedame savo aplinkinių gyvybę, gyvenimą, tėvynės laisvę (…), – absoliučiai viską Jam skiriame. O kai Jam atsiduodame, nebe sau, bet Jam priklausome, nes Jame gyvename, judame ir esame. Pasak popiežiaus Pranciškaus, „mes esame Dievo nuosavybė, tačiau Jis nesielgia su mumis kaip su vergais, bet sudarė su mumis amžiais tveriančią meilės sandorą. Viską mes esame gavę iš Dievo – pasaulį, gyvybę, mirtį, dabartį, ateitį, – sako Paulius, – bet mes patys esame Kristaus, o Kristus – Dievo“ (plg. 1 Kor 3, 23).
Kun. Vytenis Vaškelis