IV Velykų sekmadienis C 2022

Ganytojo avių privilegija

Apie kokį galėtume kalbėti ganytoją ir jo ganomas avis, jei Kristus nebūtų prisikėlęs iš numirusių? Apie netikrą ganytoją, kuris yra samdinys, kuriam atlygis už avių priežiūrą rūpi labiau nei pačios avys; kuris, užuot budriai ganęs avis, dar iš tolo pastebėjęs sėlinantį vilką (Jn 10, 12), tampa panašus į bailų kaimenės išdaviką – dezertyrą, nes pabėga, palikęs avis priešui sunaikinti. Taigi jei Mirusysis būtų amžiams likęs „uždusintas“ mirties glėbyje (žr. 1 Kor 15, 17), mes nebūtume net gimę, nes negailestingi nuodėmių vilkai, ypač velnias, kaip riaumojantis liūtas, seniai būtų prariję vargšę žmoniją…

Bet kadangi apaštalai nėra melagingi Dievo liudytojai, nes su Pasirodžiusiuoju drauge laužė duoną bei valgė žuvį ir liudijo, kad „Kristus tikrai yra prikeltas iš numirusių“ (1 Kor 15, 20), todėl tikime Nemirtingojo pažado išsipildymu, kuris skirtas mums: Aš joms duodu amžinąjį gyvenimą; jos nežus per amžius (…). Taigi, užuot likę samdinio „globoje“, dabar priklausome tikrajam Ganytojui, ir mūsų sprendimas išlikti ištikimais Jo kaimenės – Bažnyčios – nariais yra mumyse veikiančios malonės rezultatas.

Negalime neklausyti Ganytojo Jėzaus balso, nes tai – geriausia išeitis. Kai anksčiau, daugiausia gyvendami dėl asmeninių interesų, fragmentiškai pasitikėjome Viešpaties vedimu, o kai, Dievo Dvasiai padedant, pasiekėme tam tikrą dvasinę brandą, ir, supratę, kad nebepriklausome patys sau, nes esame atpirkti Jo krauju ir pašaukti Jo balso klausyti labiau nei žmonių, ar dabar nepatiriame daugiau gilios vidinės ramybės, kurios iš mūsų širdžių negali išplėšti nei siautulingi karo vanagai, nei nuodėmės tamsa, nei šėtono klasta? Taigi niekas mūsų neišplėš iš Tėvo rankos, jei savo gyvenimą grįsime augančiu pasitikėjimu Jėzumi, nes Jis – tarsi antroji mus gelbstinti Tėvo ranka. Juk Aš ir Tėvas esame viena.

Gerasis Ganytojas visada žengia priekyje mūsų. Mes – įkandin Jo. Jei kartais mėgintume aplenkti Jį ir eiti pirma Jo, išklystume iš tikrojo kelio – nuolatinio sekimo Juo, nes nežinotume, kuriuo siauru taku Jis nori mus vesti. Nematydami priešakyje Jėzaus, vėl grįžtume į duobėtus dvasinės savigriovos kelius, nes mūsų dėmesingumo smaigalys būtų nukreiptas į netikrąjį , o ne į Tikrąjį – Jis.  Kaip Petras, kuris ėjo per audringą jūrą, kol žvelgė į ramiai ant bangų Stovintįjį, taip ir mes tik tada neskęsime rūpesčių verpete, jei priešais save vidinėmis akimis matysime Jį.

Kaip Kristų pamatę ligoniai su tikėjimu melsdavo Jo pagalbos ir išgydavo, panašiai ir mes, remdamiesi stebuklingų Jo ženklų pavyzdžiais, su pasitikėjimu ateiname pas Jį, ir, guodžiami drąsinančių Jo žodžių Palaiminti, kurie tiki nematę!, sakome: „Brangus Ganytojau, žemėje yra nepalyginti svarbiau gyventi tikėjimu, o ne regėjimu. Dėl Tavo įvykdytos Aukos, artėjantis amžinasis gyvenimas, yra ir bus esminis mūsų tikslas. Tu esi siauri vartai į Gyvenimą, ir Tau klusnios avys kaip amžinųjų Velykų pergalės procesijoje eina pro juos… Kad būtų kuo daugiau žengiančiųjų Amžinybėn, suteik pasišventusiems Tave sekti jaunuoliams, kunigystės pašaukimo dovaną ir ištikimybę sekti Tavimi, kitiems skelbiant bei liudijant ne save, o Tave…“

Kol Jėzus bei Jo žodis nebus svarbesni už netvarkingus troškimus, daiktus ir žmonių nuomones, tol Jis kaip Vartai, pro kuriuos einame į Gyvenimą, bus pernelyg ankšti daugeliui jaunuolių. Bet jei mes nesiliausime ramiai ir su pasitikėjimu melstis už tuos vaikinus, kuriuos Dievas nuo amžių numatęs ganytojais, tada, kaip moko Viešpats, vis tiek sulauksime tų dalykų, kurių sutartinai ir tikėdami prašėme (Mk 11, 24). Tai padarys Dievas, o mūsų tikslas – tinkamai įvykdyti maldų išklausymo sąlygas.

Vienas gražiausių Jėzaus vardų yra Draugas. Kartą Jis įkvėpė vieną kalinį rašyti šitaip: „Aš myliu tave! Aš visą laiką stengiuosi tai pasakyti tau per žydrą dangų ir žalią pievą. Mano meilė tau gilesnė už vandenyną ir didesnė už didžiausią tavo troškimą. (…) Prašau tavęs, pakalbėk su manimi. Aš išsirinkau tave ir vis tebelaukiu, nes esu tavo Draugas ir myliu tave!“

O kad nors vienas kitas jaunuolis įsidėtų šiuos žodžius į savo širdį, ir galbūt iš jų išaugtų subrendęs ryžtas: „Eisiu ten, kur mane veda Tas, kuris mane myli; juk Jis – mano Draugas, Bičiulis ir Dievas“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Scroll to Top
Skip to content