Klusnumas Dievo Žodžiui – meilės įrodymas

Dievas pas mus ateina ir apsigyvena ne sapne, bet gyvenimo tikėjimu tikrovėje. Kartais kai kurie pamaldūs tikintieji liudija, jog jie Viešpatį ar Dievo Motiną yra matę sapne, ir jiems tai buvo didelė paguoda. Kai, pavyzdžiui, nakties ar kitu metu vienoks ar kitoks Dievo artimumo išgyvenimas žmogų skatina „atsilyginti“ ne tik dėkojant Jam už tam tikrus dvasinius potyrius, bet stengiantis dar uoliau tikėjimo darbais tarnauti artimui, iš tiesų jį laimina dangus, nes padeda jo širdyje įsitvirtinti ir Švč. Trejybės „įsikūrimui“ (žr. Jn 14, 23).

Kai namuose laukiame svečio, stengiamės, kad juose būtų jauku bei švaru. Kai, Dievo Dvasiai vedant, mumyse ruošiasi apsigyventi pats Dangaus Karalius (Apr 19, 16), savo širdies būstą puošiame dorybėmis, kurios grindžiamos klusnumu Jam. Kuo daugiau jos siejasi su troškimu patikti Viešpačiui, tuo laisviau Jis mūsų širdyse veikia ir savo sekėjus už jų nuolatines pastangas laikytis Evangelijos žinios tolydžio apdovanoja augančiu jos tiesų suvokimo džiaugsmu, šviesmečiais tolstančiu nuo nedorybių sukeliančios sumaišties bei galutinės nevilties.

Vadovavimasis Kristaus žodžiais (net tada, kai, pavyzdžiui, dėl nuovargio išsiblaškome, prarandame budrumą, užmirštame Dievo Apvaizdą, Jos akivaizdą…) yra nepalyginti svarbiau negu vien teoriniai svarstymai apie meilę Jam, niekada netampantys konkrečių poelgių kūnu. Meilės Jėzui pagrindas – ne jausmų antplūdis, bet maldingas sielos judesys, skirtas didesnei Jo garbei, kai malonės apšviestas protas nusprendžia veikti, o valia besąlygiškai vykdo jai duotą komandą.

Nors malonės veikimas žmogaus širdyje neišmatuojamas, bet grynos sąžinės turėjimas dėlei Jėzaus Kristaus prisikėlimo (1 Pt 3, 21) yra tam tikras rodiklis, liudijantis, jog, kas laikosi Jo žodžių, negali Jo nemylėti. Jautri Dvasios vedimui sąžinė – tarsi teleskopo lęšiai, nuo kurių net mažiausias dulkes nuvalo mūsų pavaldumo Jėzaus valiai poelgiai. Kuo žmogaus sąžinė grynesnė, kuo tinkamiau išugdyta vadovautis teisumu, tuo jos lęšiai skaidresni, tuo labiau ji padeda protui „suvokti Dievo valią – kas gera, tinkama ir tobula“ (Rom 12, 2). Pasak katekizmo, kadangi sąžinė yra slapčiausias žmogaus branduolys ir šventovė, kurioje jis esti vienas su Dievu, kalbančiu jo viduje, todėl galime sakyti, kad ji – magnetas, pritraukiantis Dievą prie savęs.

Jėzus bylojo: Kas manęs nemyli, mano žodžių nelaiko. Neįmanoma žmogui nieko nemylėti: arba jis myli Meilę ir pamažėle panašėja į ją, arba jo meilės objektas – jis pats, ir tada visus jo proto sprendimus užvaldo rafinuočiausia savimeilės hidra.

Kartą gyveno dvi draugės. Viena iš jų – egoistė, o kita – išsiugdžiusi altruistišką rūpinimąsi kitais. Abi moterys buvo pakviestos į vakarėlį. Pirmoji tegalvojo apie save ir sakė: „Šiandien pobūvyje turiu būti gražiausia… Todėl puošniai apsirengsiu, kad atrodyčiau patraukli, kad visi į mane žiūrėtų“.

Atėjusi į vakarėlį, tarp svečių ji pamato savo draugę, kuri patrauklesnė už ją. Draugės drabužiai gražesni ir į ją žiūri daugiau žmonių. Kyla spontaniška pavydo reakcija: „Kodėl ji šiandien gražesnė už mane?“

Kaip ruošiasi vakarėliui antroji moteris? Gavusi kvietimą ji pagalvojo: „Šiandien mano draugams šventė, ir jeigu aš neateisiu, jie nusimins, todėl man reikia ten nueiti, kad juos pradžiuginčiau. (…) Kad pagerbčiau tuos žmones, šiek tiek pasipuošiu…“

Vakaro pobūvyje tarp svečių ji pamato draugę, kuri jai atrodo gražesnė už ją, skoningai pasipuošusi ir daugiau žmonių kreipia į ją dėmesį. Moteris pagalvoja: „O! Kaip puiku! Paskutiniu metu jos gyvenimas buvo išties sunkus, o šiandien ji tokia laiminga! Tegu ji visada būna pilna laimės.“ Taigi, kai jūsų nedžiugina arba liūdina kitų žmonių laimė, tai yra proto sutrikimo požymis, tai – savimeilės pasekmė. Ne veltui psichologai pastebi, kad savimeilė yra visų neigiamų emocijų šaltinis, o kitais besirūpinantis protas – visų pozityvių jausmų versmė.

Savimeilė yra ne tik tuštybės motina, bet ir didžioji Nukryžiuotojo meilės priešprieša. Kaip mūsų savimeilė pavaldi netikrajam aš ir klauso vien savo balso, taip Kristus – Meilė – yra Tėvo valios klusnumo įsikūnijimas.

Lai mūsų meilė Dievui nuolat skatina gyventi klusnumu Jam. Tada mums Kristus suteiks dar pilnesnį pažinimą ir gilesnę meilę, ir apsigyvens mumyse. O kai ateis valanda ir Jis mus nusives į Tėvo namus, ten bus buveinės, kuriose matysime Dievą nebe tikėjimu, o regėsime Jį akis į akį.

Kun. Vytenis Vaškelis