Eiti pas Jį – veržtis pirmyn
Kai šv. Jonas Krikštytojas, pirmą kartą matydamas Ateinantįjį, skelbė, kad Jis – Dievo Avinėlis bei Dievo Sūnus, kuris krikštys Šventąja Dvasia, šį liudijimą girdėjusieji stengėsi suprasti, ką visa tai galėtų reikšti. Racionaliu mąstymu besivadovaujantieji, panašiai kaip Mergelė Marija (žr. Lk 2, 19), stebėdami reiškinius svarsto savo širdyse; nusprendžia, ką turi daryti ir stengiasi priimti teisingus sprendimus, dėl kurių netenka gailėtis. Taigi kai kitą dieną Jonas vėl tarė: „Štai Dievo Avinėlis!“ (Jn 1, 36), du jo mokiniai Andriejus ir Jonas (manoma, kad jis – būsimas evangelistas) nuo minčių nuosekliai perėjo prie veiksmų: paliko savo mokytoją Joną, ir ėmė sekti Tą, kuris turi amžinojo gyvenimo žodžius.
Koks neužmirštamas malonės virsmas būsimų apaštalų širdyse! Išgirdę Mokytojo pristatymą, iškart pradėjo Jo ieškoti, kad, atradę Jį, į savo širdis įsileistų tolydžio augantį Jo artimumo džiaugsmą… Prisiminkime savo tikėjimo kelio pradžią. Argi nesijautėme apdovanoti dvasine Jo artumo šiluma, kai, Dvasios paliesti, su vidiniu užsidegimu skaitėme ir apmąstėme Dievo žodį, keičiantį mūsų savastį bei gyvenimo kryptį? Turėtume dar kartą tarti šiuos ar panašius dėkingumo žodžius: „Ačiū Tau, Viešpatie, už viską, nes be Tavo pašaukimo nebūtų mano asmeninio atsiliepimo, nebūtų nieko, kas vis labiau mane artintų prie Tavęs!“
Jėzus paklausė buvusius Jono mokinius: „Ko ieškote?“ Argi Jis iš anksto nežinojo, dėl ko jie pas Jį atėjo? Viską žinojo. Bet reikėjo, kad juodu savo užsimezgusį troškimą būti su Viešpačiu bei Jį pažinti patvirtintų savo žodžiais, stiprinančiais ryžtą gyventi tik Jam… Jiems nepakako tik pasikalbėti su Mokytoju, jie norėjo su Juo ir ilgiau pabendrauti. Todėl paklausė: „Rabi, kur gyveni?“ (Jn 1, 38). „Ateikite ir pamatysite“, – atsakė žmonių širdžių Tyrėjas, iš anksto žinodamas, kad šis kvietimas yra tarsi tinklai, kuriais gaudomos Dievui atviros žmonių širdys. Ne tik akimis gerėtis Tuo, kuriam pavaldžios visos galaktikos, bet ir išgirsti Jo žodžius tolygu Marijos (Mortos sesers) pavyzdžiu priglusti prie Jo meile degančios Širdies ir leisti per savo širdį tekėti neišsenkančiam gyvojo vandens šaltiniui…
Argi Andriejus neatliko pirmosios misionieriškos užduoties, nusivesdamas savo brolį Simoną pas Jėzų, kai po susitikimo su Juo, jam pranešė: „Radome Mesiją!“? Iš tiesų kokį didžiulį nustebimą būtume pastebėję Petro veide, jam patikėjus, kad pagaliau Tas, kurio Išrinktoji tauta laukė kelis tūkstančius metų, dabar beveik ranka pasiekiamas. Tai – Šventosios Dvasios vedimas, kuriam ramiai paklūsta ne tik tie, kuriuos Viešpats pasirenka ypatingoms evangelizacijos užduotims atlikti, bet ir visų laikų tikintieji, priimantys Jos tylius paraginimus bei įkvėpimus tarsi iš dangaus aukštybių siunčiamus šv. Kūdikėlio Jėzaus Teresės rožių lietaus lašus.
Kai Petras atėjo pas Jėzų ir išgirdo Jo žodžius, pakeitusius jo vardą ir likimą: „Tu esi Simonas, Jono sūnus, o vadinsies Kefas“ (tai reiškia: „Petras – Uola“) (Jn 1, 42), Viešpats žinojo, kad kol Petro charakteris įgaus dvasinį pastovumą, turės mokytis nuolankumo bei kantrybės ugdymo mokykloje. Visas jo šventumo siekimo pastangas per Sekmines apvainikuos Šventoji Dvasia, nes, tapęs nauju kūriniu Kristuje, galės su apaštalu Pauliumi pripažinti: „Kas buvo sena, negrįžtamai praėjo“ (plg. 2 Kor 5, 17). Laipsniškas Petro dvasinio gyvenimo keitimasis iš tiesų jį padarys panašiu į nesugriaunamą uolą, ant kurios bus statoma Jėzaus Bažnyčia, tiesa, kartais dėl kai kurių jos narių nuodėmingumo imanti svyruoti, bet vis tiek pragaro vartai jos nenugalės, ir ji šėtonui liks amžiams neįkandamas riešutėlis.
Palaiminti pirmieji Jėzaus mokiniai, atėję pas Jį ir pamatę, kur ir kaip Jis gyvena. Taip pat laimingi buvo mokiniai, išvydę Prisikėlusįjį. Su kokiu džiaugsmu jie apaštalui Tomui liudijo: Mes matėme Viešpatį! Dar labiau palaiminti tie, kurie Jį tiki, Jo nematydami (žr. Jn 20, 29), nes tik gyvenimas tikėjimu, laikantis Jėzaus žodžių, teikia mums tam tikrą garantiją, kad mūsų dvasinio gyvenimo namai statomi ne ant biraus smėlio, o ant uolos. Koks mūsų tikrasis gyvenimo pamatas? Kai neišvengiamai turėsime susigrumti su įvairių išbandymų vėtromis, tada ir pasirodys, ant ko stovime ir ko įsikibę laikomės.
Viskas prasideda nuo matymo ir klausymosi. Kai žiūrime vien į kūrinius, atrodo, kad ant mūsų maldos sparnų kažkas užliejo epoksidinių klijų… Bet kai žvelgiame ir į Kryžių, neprarandame dvasinės pusiausvyros, nes kasdien mokomės neregimosioms vertybėms teikti viršenybę, kad Dievas mūsų širdyse galėtų laimėti galutinę pergalę.
Kun. Vytenis Vaškelis