II VELYKŲ SEKMADIENIS (ATVELYKIS) B 2021

Matymą pranokstantis tikėjimas

Atvelykio sekmadienį Prisikėlusiojo pasirodymas apaštalams ir Šventosios Dvasios įkvėpimas jiems yra iš Jo Širdies gailestingumo išsiliejimas mums. Ne veltui Jėzus, per Velykas pasirodęs šv. Faustinai, skleidė baltus ir raudonus spindulius, primenančius Golgotoje iš Jo kūno ištekėjusį vandenį bei kraują, kurie nuplauna atgailaujančiųjų kaltes ir jų sielas pripildo Dvasios,  vedančios pas Kristų…

Po Kristaus mirties, apaštalų mintis bei veiksmus kaustė baimė, nes, netekę Mokytojo, pernelyg giliai į savo širdis įsileido nusiminimo dvasią… Kas sielvarte nebemato vilties spindulio, sielvartas tampa nepakeliamai slegiančiu akmeniu, panašiu į tą, kuriuo buvo užremta Kristaus kapo anga. Ir nors Nemirtingasis yra prisikėlęs, bet individui, kuris iš sielvarto ėmė vadovautis vien juslėmis, be Dievo pagalbos neįmanoma pakilti iš savo širdies abejonių kapo…

Todėl Prisikėlusysis ir pasirodė mokiniams, kad paliudytų, jog Jis – absoliuti Meilė; Dievas – slėpinys, kuris savo Esybėje visada yra tas pats vakar ir šiandien, tas pats ir per amžius. Bet mumyse ir su mumis Jo buvimas bei veikimas visada naujai kintantis, mus kviečiantis visa širdimi atsinaujinti bei šventėti. Beje, kiekvienam mąstančiam kūriniui ši siekiamybė bus džiugiausia naujiena amžinybėje, nes tikslingai kaskart savo gyvenimu panašėti į patį Dievą, – jau dabar vis labiau ilgėtis dangaus, kuris yra Kristus, liejantis Dvasią be saiko (plg. Jn 7, 38 – 39).

Jėzus pasirodė mokiniams, durims esant užrakintoms. Šis netikėtas atėjimas paliudijo, jog Jo šlovingas kūnas yra dieviškai skvarbus, ir gali negirdimai įveikti visas kliūtis, nes transcendentinis veikimas visada pranoksta žemiškąjį, pavaldų fizikos bei gamtos dėsniams. Kai kurie mokiniai, staiga išvydę Jėzų, kiaurai įžengusį per sieną, suglumo, ir tarėsi matą dvasią. Jie išsigando, nes galbūt pamanė, kad tai – tik Kristaus siela, panaši į šmėklą, atėjusi iš Šeolo – mirusiųjų pasaulio – iš pragarų. Jėzus juos apramino tardamas: Ramybė jums! Ši ramybė – Dievo ramybė, pranokstanti visokią išmintį, serginti tikinčiųjų širdis ir mintis Kristuje Jėzuje (Fil 4, 7). Kas Kristaus ramybę priima, panašėja į Nugalėtoją, įveikusį pasaulio kunigaikštį – piktąjį, bet kokios destrukcijos kurstytoją. Prisikėlusysis – įsikūnijusi Ramybė, priklausanti anapusybei ir dovanojanti ramybę kiekvienam, kas tikėjimu paklūsta Jam (žr. 2 Kor 10, 5).

Po ramybės palinkėjimo Jis parodė jiems rankas ir šoną. Mokiniai, užuot pamatę Jo kraujuojančias žaizdas, išvydo tik randus, kuriuose nebebuvo vinių, bylojusių apie buvusį budelių pyktį Nekalčiausiajam. Dabar Jo kūnas kitoks – sudievintas; būsimo mūsų kūnų perkeitimo provaizdis.

Tiesa, įvairiais istorijos laikotarpiais pasigirsdavo klaidingai teigiančiųjų, esą apaštalai savo vaizduotėse tik vizualizavo Kristaus figūrą, nes, karštai trokšdami Jį išvysti prisikėlus iš numirusių, ėmė liguistai įsivaizduoti, kad Jį mato čia ir dabar, nors tikrųjų tematė vien savo pastangomis sukurptą Jo vaizdinį. Toks teigimas neturi jokio pagrindo, nes Prisikėlusysis, gyvai bendraudamas su savo artimiausiais sekėjais ir norėdamas, kad jie Jį tikėtų, pats prašė jų prie Jo prisiliesti: Palieskite mane ir įsitikinsite: dvasia gi neturi kūno nei kaulų, kaip matote mane turint. Vėliau apaštalas Jonas rašys: Kas buvo nuo pradžios, ką girdėjome ir akimis regėjome, ką patyrėme ir mūsų rankos lietė, – tai skelbiame apie gyvenimo Žodį. Taigi pirmąjį apaštalų natūralaus išgąsčio įspūdį, kai jie išvydo Gyvąjį, greitai pakeitė džiaugsmas, ypač, kai jie padavė Jam gabalą keptos žuvies. Jis paėmė ir valgė jų akyse. Jų abejonių likučiai dingo negrįžtamai…

Nors Šventoji Dvasia išsiliejo ant Dievo Motinos bei apaštalų Sekminių dieną, akivaizdu, kad Jos malonių, padedančių jiems įsišaknyti Kristaus prisikėlimo tiesoje, ypač tikėti, kad jie, kaip išrinktieji apaštalai, bus Dievo siunčiami žmonių evangelizuoti į pasaulio kraštus, jiems labai reikėjo jau dabar. Todėl Jėzus bylojo: Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu. (…) Jis kvėpė į juos ir tarė: Imkite Šventąją Dvasią. Jie su kaupu gavo Dvasios dovanų, nes be Jos veikimo jie negalės atlikti garbingiausių pasaulyje tarnystės pareigų, plečiant Dievo karalystę lig pat žemės pakraščių. Priimdami Dvasią į savo širdis, iš naujo priėmė Kristų į savo gyvenimą.

Kai Jėzus dar kartą pasirodė mokiniams, Tomas Jį išvydo pirmą kartą. Mokytojas tarė Tomui: (…) Pakelk ranką ir paliesk mano šoną; jau nebebūk netikintis – būk tikintis. Vienas teologas komentuoja: „Tomo netikėjimas mūsų tikėjimui yra naudingesnis negu tikinčiųjų mokinių tikėjimas. Kai jis į tikėjimą sugrįžo per prisilietimą, tada mūsų protas, iškilęs virš bet kokios abejonės, auga tikėjime“.

Mokomės tikėti Prisikėlusįjį, Jo nematydami. Nors mūsų akys Jo neregi, bet mūsų širdys, stiprinamos tikėjimo, byloja: „Jis tikrai yra gyvas“.

Kun. Vytenis Vaškelis

Į viršų
Skip to content